Po įvairių bandymų – posūkis link egzotiško ūkininkavimo(0)

Todėl ne vienas ūkininkas dairosi kokios nors papildomos veiklos, kuri ateityje galėtų tapti pagrindine. Vincas Skirmantas ėmė auginti danielius ir Dovydo elnius, nemažus žemės plotus apsodino mišku, nors dar neatsisako ir tradicinio ūkininkavimo – sėja grūdines kultūras, augina kiaules. 

Nežino augintinių skaičiaus

Ne vienas pamatęs laukinius kanopinius žvėris, auginamus aptvertoje ganykloje Dvarviečių kaime, stebisi: kam jie čia auginami? Vieną rytą išprašiau Vinco Skirmanto, kad įleistų į aptvarą pas savo augintinius. Jis sakė, kad danieliai, turintys jauniklių (net pats šeimininkas nežino, kiek prieauglio susilaukė), nesirodys – slepiasi miške, o Dovydo elniai bijos nematyto automobilio ir svetimų žmonių. Taip ir buvo – būrelis prie kūdros žolę ėdusių dailių rusvakailių padarų mums išlipus iš automobilio didžiuliu greičiu spruko į mišką, kuriame pajutusios svetimus žmones bliovė danielės, artyn šaukdamos savo vaikus.

V.Skirmantas pasakojo, kad pernai Mažeikių rajone įsigijo po dešimt danielių ir Dovydo elnių. Danieliai veisiasi ir Lietuvos miškuose, o Dovydo elniai – tik zoologijos soduose ir ūkininkų ūkiuose. Pasak V.Skirmanto, Dovydo elnius pasirinkęs todėl, kad jie, skirtingai negu mūsiškiai elniai, negraužia medžių.

Kadaise šie elniai buvo auginami Kinijos imperatoriaus dvare, į Europą jų porelę XIX amžiuje atvežė vienuolis Armandas Dovydas, todėl jie ir buvo pavadinti Dovydo elniais.

Ūkininkas kol kas nėra apsisprendęs, kiek augins laukinių žvėrių. Jau turi daugiau negu reikėtų vien pasigrožėjimui, jei imtųsi kaimo turizmo verslo. Apie šį verslą seniai svajoja ir turi nemažą pagrindą – kavinę „Pelėda“, dvi pirtis, didžiulę kūdrą. Sako, kad kol kas juos augins veisimui, bandą ketina išplėsti iki 200 žvėrelių, o vėliau būtų galima pagalvoti ir apie mėsinę žvėrininkystę. Valstybė žvėrininkystės kol kas neremia.

Laukinius žvėris daug lengviau auginti, nei naminius gyvulius. Jie laisvai ganosi didžiuliuose aptvaruose, jiems nereikia tvarto net ir žiemą, pakanka parūpinti šieno ir vandens. V.Skirmantas juos pamalonina grūdais ir druska, kad geriau augtų ir būtų sveikesni. Dvarviečių kaime jiems yra užtverta 11 hektarų pievos su gabaliuku miško, iškasta kūdra. Stragutės kaime, prie namų, aptvertas 16 hektarų plotas, kuriame augo kvietrugiai. Kai nuims derlių, žvėris perkels čia, kad taptų jaukesni ir jais galėtų pasidžiaugti atvažiuojantys laisvalaikio praleisti kavinėje.

Mieste nežinotų, ką veikti

Buvęs žemės ūkio specialistas V.Skirmantas sako esantis tikras kaimietis, mieste gyventi nenorėtų, nes nežinotų, ką ten veikti.

– Kaime gyvendamas atsikeli ryte, ir visa diena darbų surikiuota, net nereikia galvoti, ką veikti, – sako jis.

Vincas gimė ir augo Baltrušaičių kaime. Su žmona Danute vieni pirmųjų pradėjo ūkininkauti Stragutės kaime, čia nusipirkę seną sodybą. Pasistatė gyvenamąjį namą, tvartus, garažus, pirtis, kavinę „Pelėda“.

Pastarąją perleido sūnui Aleksui su marčia Vilma. Sūnaus šeima gyvena Tauragėje. Tėvas džiaugiasi, kad bent viena atžala tęsia jo pradėtus darbus. Duktė Gitana su šeima gyvena Tauragėje, dirba policijoje. Pagrandukas Mantas – dar tik ketvirtokas, nežinia, kas jį pavilios. Kol kas jo nuo kompiuterio negali atitraukti, patinka kūdroje žvejoti. Galimybės kuo nors susidomėti Skirmantų sodyboje didelės – daug technikos, gražiai tvarkoma aplinka, pilna visokių įnamių: ponis, pulkelis triušių, kalakutų, įvairių veislių vištų. Kai perkels prie sodybos, vaikas galės susidraugauti su danieliais ir Dovydo elniais, nors jie ir baikštūs, bet duonos skoniui ir žmogaus meilumui neatsispirs.

Vienu metu Vincas buvo susižavėjęs arklininkyste, mat pats kadaise dalyvaudavo vadeliojimo varžybose, bet arklius iš žemės ūkio išstūmė traktoriai. Arkliai į kaimą sugrįžta tik dėl savo gražumo – laikomi kaimo turizmo sodybose, auginami sportui.

Žemės ūkis eina žemyn

Buvęs žemės ūkio specialistas ir rajono Tarybos narys V.Skirmantas nebijo sakyti to, ką galvoja.

– Žemės ūkis Lietuvoje stačia galva eina žemyn. Jei valdžia norės, ūkininkai laikys karvių, parduos pieną, augins mėsinius galvijus, grūdines kultūras, darys viską, kas tik apsimokės. Bet daug ko daryti neapsimoka, – sakė V.Skirmantas.

Skirmantai, pradėję ūkininkauti nuo 25 hektarų, šiuo metu turi 250 hektarų žemės. Buvo išplėtoję kiaulininkystę, per metus užaugindavo iki 200 kiaulių. Dabar – maždaug 80. Viskas brango – kuras, elektros energija, trąšos, pesticidai ir herbicidai, pašarai, o žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos stovi vietoje arba net mažėja.

Ūkininkai masiškai atsisako kiaulių auginimo. Būtų priversti atsisakyti ir Skirmantai, jeigu patys neužsiaugintų grūdų, nepasigamintų kombinuotųjų pašarų. Ir grūdų auginimas dabar – ne verslas. Žieminių kviečių ir kvietrugių Skirmantai sėja maždaug 150 hektarų. Pernai pardavė maždaug 100 tonų grūdų, panašiai tiek pat ir sau pasiliko – kombinuotiesiems pašarams gaminti, į trąšas keisti. Skirmantams priklausančios žemės nėra labai derlingos – iš hektaro prikuliama maždaug 4 tonos grūdų. Jei grūdų supirkimo kainos nepasivys visų kitų kainų, ūkininkai ketina perpus mažinti grūdinių kultūrų plotus, kad užtektų grūdų savo kiaulių fermai ir keitimui į trąšas.

Mažina dirbamos žemės plotus

Pradžioje kaimiečius glumino naujoji ekonominė politika: siūlomos išmokos už tai, kad nieko nebūtų auginama, nesulaukus pensijos atsisakoma ūkininkavimo, siūloma užsiimti netradiciniais verslais. Jie buvo įpratę dirbti neskaičiuodami nei savo laiko, nei išlaidų. Dabar neskaičiuoti gali tik bobutė iš anekdoto, kuri guodėsi, kad, diedukui mirus, iš vienos pensijos nebegalės išlaikyti karvės.

Tenka viską skaičiuoti ir rinktis tą kelią, kuris geriausias. Iš pradžių ūkininkų neviliojo siūlomos Europos Sąjungos (ES) išmokos už miškų sodinimą savo žemėse, dabar susidomėjimas padidėjo, nes nederlingose žemėse neapsimoka ūkininkauti, nemažai užmirkusių plotų, o vieno hektaro melioravimo kaina jiems neįkandama – apie 20 tūkstančių litų. Piktžolynų laikyti nevalia, o jų naikinimas brangiai atsieitų, todėl verčiau tokias žemes apsodinti mišku, už apsodinimą iš ES gaunant maždaug 900 Lt už hektarą.

V.Skirmantas taip pat tokiu būdu mažina nenašios dirbamos žemės plotus ir, pasak jo, užsiima naudinga veikla – ateities kartoms augina mišką. Mišku jau apsodino 50 hektarų, dar tiek pat ketina apsodinti, kasmet jo plotą padidindamas po 10 hektarų. Dėl miško kol kas viskas aišku, tačiau niekas negali pasakyti, kur link Skirmantams ūkį reikės kreipti po penkerių metų.