Džiaugiasi, kad nevaržo Europos parama(0)
Plačiai kalbama, kad Europos Sąjungos paramą gavusieji, iš bankų kreditų paėmę dideli pieno ūkiai pateko ant bankroto ribos. Pieno savininkų skundai ir mėsos perdirbimo įmonių liūdnas pavyzdys rodo, kad tai ne tuščios kalbos. Daug ką pasako ir pasikeitęs valdančiųjų požiūris į ūkių dydį: pirma buvo akcentuojama, kad kuo ūkis didesnis, tuo jis perspektyvesnis, dabar tikinama, kad racionaliausias yra nedidelis šeimos pieno ūkis.
|
|
|
|
Kūrė kartu su dukromis
Vienas tokių ūkių – žygaitiškio Stanislovo Kaktos. Didžiuosius darbus pieno ūkyje nudirba dukros Asta ir Rima, talkininkaujantys giminaičiai bei samdyti žmonės, šiek tiek dar dirba ir septyniasdešimt aštuonerių ūkio savininkas.
– Tėvukas – ne tik ūkio šeimininkas, bet ir pats dar dirba, kiek pajėgia, jis – namų geroji dvasia, visuomet optimistas. Kilus sunkumams, ramindamas sako, kad blogiau negu Sibire nebus. Į Sibirą buvo ištremta visa jo šeima – tėvai su keturiais vaikais. Mano senelis Aleksas iš Sibiro negrįžo. Jo palaikus po dešimtmečių į tėvynę parvežė anūkai ir palaidojo Žygaičių kapinėse, šalia močiutės Julijos, – pasakojo Asta.
Grįžę iš Sibiro Alekso Kaktos šeimos nariai tapo kolūkiečiais. Stanislovas dirbo kalvėje, fermose. Su žmona Valerija užaugino dvi dukras ir sūnų, visi jie pasirinko ūkininkų kelią. Dukros kartu su tėvais ėmėsi ūkininkauti senelių žemėje, sūnus Virginijus su žmona Regina turi pieno ūkį Meldikviršiuose.
Kaktų šeimos narių pasiryžimas ūkininkauti buvo tvirtas, užmojai – dideli. Žygaičiuose pas tėvus su šeima gyvenusi vyriausia dukra Asta, apsisprendusi ūkininkauti, paliko darbą parduotuvėje. Kartu su ja ūkininkauti ryžosi ir jos vyras Rolandas Juška, dirbęs vairuotoju Žygaičių ambulatorijoje. Prie šeimos ūkio vėliau prisidėjo jauniausia Kaktų duktė Rima, atsisakiusi slaugytojos darbo Tauragės ligoninėje.
Kaktų pieno ūkis prasidėjo nuo maždaug 30 hektarų žemės ir keleto karvių, dabar ūkininkai valdo apie 100 hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės, laiko 30 melžiamų karvių. Kasdien iš Kaktų ūkio Vilkyškių pieninė išsiveža maždaug 400 litrų pieno. Už kilogramą pieno ūkininkams šiuo metu mokama 64 centus.
Likimo smūgiai nepalaužė
Žemės ūkio ministerija kasmet ūkininkams skiria įvairiais nominacijas, viena jų – „Gyvybinga šeima“. Prieš keletą metų Kaktų ūkis būtų buvęs vertas tokios nominacijos. Tėvas vadovavo ūkiui ir pats dirbo, žentas Rolandas dirbo įvairia technika, jie abu su uošviu, kalviu, galėjo lengvai pašalinti bet kokį jos gedimą. Asta ir Rima triūsė fermoje. Stanislovo žmona Valerija tvarkėsi namuose, padėjo auginti anūkus – Asta su Rolandu susilaukė penkių vaikų.
Bet prieš šešerius metus staiga mirė tik 36 metų sulaukęs Rolandas – širdis neatlaikė. Penktajam jų su Asta vaikučiui tuomet buvo vieneri.
Tačiau visi kartu ištvėrė sunkumus, neapleido ūkio, ūgtelėjo vaikai: Agnė – vienuoliktokė, Dominyka – septintokė, Rokas – trečiokas, Modestas – antrokas, o mažiausias Jokūbas lanko parengiamąją klasę. Pernai spalį mirė močiutė Valerija, pareiga rūpintis mažesniais broliais atiteko Agnei ir Dominykai.
– Po vyro mirties man labai padėjo ne tik tėvai, bet ir uošviai. Iki šiol jie daug padeda. Uošvis talkina dirbant technika, moka ją pataisyti, – pasakojo Asta.
Mirusio Astos vyro Rolando tėvai Zofija ir Stanislovas Juškos Būdviečiuose patys turi nemažą pieno ūkį. Asta pasakojo, kad ir vaikai daug padeda: veršiukus pagirdo, malkų prineša, dukros tvarkosi namuose.
Paklausta, kuris iš vaikų ketina tapti ūkininku, Asta atsakė:
– Dukrelės to neplanuoja, o sūneliai dar per maži. Kol buvo gyvas tėvas, Rokas kartu su juo į traktorių lipdavo, jam patinka technika. Mažiausiam Jokūbui labiausiai ūkis rūpi, jis viską apeina, apžiūri, pastebi, jei kas nors ne taip, kaip turi būti. Tai paglosto širdį, bet aš savo vaikams linkėčiau lengvesnės dalios, – sakė Asta Juškienė.
Sunkmečio nebijo
Asta neišdavė paslapties, kas yra bendro – tėvo ir dviejų jo dukrų – ūkio strategas, tačiau neslėpė, kad vienoms moterims ir senam tėvui sunkiausia susitvarkyti su žemės ūkio technika. Du lengvuosius automobilius vairuoja abi su seserimi, o dviem traktoriams vairuotoją kartais tenka samdyti.
Paklausta, ar neketina plėsti pieno ūkio, Asta sakė to dar nežinanti, nesistengia žiūrėti toli į ateitį. Svarbiausia, kad Kaktų pieno ūkio savininkai paramos iš Europos Sąjungos fondų neėmė, kreditų iš bankų – taip pat, todėl neturi įsipareigojimų tam tikrą laiką vystyti pieno ūkį, kaip paėmusieji ES paramą. Pieno bloką įsirengė už savo pinigus.
Viena penkis vaikus auginanti Asta nėra linkusi skųstis, kad blogai gyvena, nebijo ir sunkmečio.
– Kasmet užsiauginame po keturias kiaules, turime pieno produktų, pasisodiname bulvių, kitų daržovių. Kada nors vis tiek bus geriau, – sakė Asta.


