Didžiausio pieno ūkio savininko pėdomis eina sūnus(5)

Karta iš kartos – ūkininkai ir fermeriai 

Jei ne sovietmetis, Alvydo tėvai Juozas ir Irena Merkeliai, kaip ir daugelis kitų Lietuvos kaimo gyventojų, turbūt būtų ūkininkavę. Tačiau jų tėvų žemė buvo nacionalizuota, įkurti kolūkiai, o jie patys ilgai dirbo kolūkio karvių fermose.

Grąžintoje 26 hektarų žemėje ūkininkauti pradėjo sūnus Alvydas. Tėvai sūnaus šeimai atidavė penkias karves. Parėmė ir Balčiuose gyvenę Reginos tėvai Ona ir Antanas Miliauskai – davė dvi karves. Karvių fermos savininku tapęs Alvydas taip pat buvo susijęs su kolūkio karvių fermomis – pienovežiu gabeno pieną į pieninę.

Alvydas pasakoja, kad iš pradžių karves laikė tėvų sodyboje Žygaičių miestelyje. Padidinus tvartą banda buvo padidinta iki 30 karvių. Vėliau jaunieji fermeriai šalia tėvų sodybos pasistatė savo sodybą, fermą įkūrė tėvų žemėje Ringinių kaime.

Dabar buvusioje Alvydo tėvų (abu mirę) sodyboje gyvena vyriausias Merkelių sūnus Tomas. Jis taip pat susijęs ne tik su žemės ūkiu, bet ir su brolio ferma – kaip veterinarijos gydytojas prižiūri jo galvijus.

Šiuo metu Alvydas ir Regina Merkeliai valdo apie 350 hektarų žemės, jų fermoje yra apie 400 (šis skaičius nuolat kinta, nes telyčios veršiuojasi) galvijų. Tai melžiamos karvės (150), besiveršiuojančios telyčios, bandai papildyti auginamos telyčaitės ir jaunojo ūkininko Mato Merkelio, Kauno žemės ūkio universiteto trečiojo kurso studento, parduoti auginami buliukai (60).

Matas, kaip jaunasis ūkininkas, gavo paramą iš ES. Jis valdo 50 hektarų žemės. Jaunasis ūkininkas jau realizavo dalį užaugintų bulių.

Laukuose iškilo moderni ferma

Šių metų gruodį sukaks penkeri metai, kai tuščiame Ringinių kaimo lauke, ant tėvų žemės, Merkeliai, pasinaudodami SAPARD fondo parama, pasistatė 34 vietų melžiamų karvių fermą.

– Prieš penkerius metus atrodė, kad tai riba, bet karvių skaičius didėjo, vėl teko kibti į statybas. Prieš dvejus metus pasistatėme kitą fermą, tik jos dar nebaigėme įrengti, – pasakojo A.Merkelis.

Esant dabartinei ekonominei situacijai, mažoms pieno kainoms, gąsdinimams, kad jos vis mažės, ūkininkai melžiamų karvių skaičiaus didinti neketina. Alvydas prasitarė, kad dar būtų galima laikytis, jei už pieno kilogramą būtų mokama po 80 centų, su nostalgija prisiminė netolimus laikus, kai už kilogramą buvo mokamas maždaug litas.

Naująją fermą Merkeliai ketina moderniai įrengti pasinaudodami ES parama. Pateikė du projektus – fermai modernizuoti ir nitratų direktyvai įgyvendinti (skysto mėšlo rezervuarui statyti, technikai pirkti). Jų pateikti projektai įvertinti teigiamai, su tiekėjais pasirašomos sutartys.

Juodmargės mėgsta klausytis muzikos

Įprasta sakyti, kad karvių pienas randasi ant liežuvio: kaip gyvulį „pamylėsi“, taip jis tau atsidėkos – pieno kiekiu, jo riebumu, baltymingumu. Keturiasdešimt ketverių metų fermeris šią taisyklę žino ir jos laikosi, netgi daro dar daugiau – rūpinasi, kad karvės būtų geros nuotaikos. Karvės fermoje laikomos naujoviškai – nepririštos, gali laisvai vaikščioti po fermą, prigulti pasilsėti pasirinktoje vietoje. Beje, karvėms nereikia gulėti ant betoninio grindinio, jis padengtas specialia gumos danga. Prieš veršiavimąsi karvės guli ant minkšto kraiko. Fermoje nuolat skamba muzika.

– Karvėms patinka muzika. Amerikiečiai teigia, kad klausantis ramios muzikos karvių pieningumas padidėja trim procentais. Be to, kai groja muzika, jos mažiau baidosi melžimo sistemos skleidžiamo triukšmo, – tikino Alvydas.

Ūkininkas savo fermoje įgyvendino dar vieną naujovę – įtaisė mechaninį šepetį karvėms šukuoti. Tokį matė lankydamasis Vokietijos ir Olandijos fermose. Karvės pačios šukuojasi. Pasak ūkininko, to net nereikėjo mokyti, nes karvės – labai smalsūs gyvuliai. Aptikusios tinkamame aukštyje pakabintą šepetį, ėmė į jį trinti nugaras.

– Konsultantai teigia, kad ši priemonė taip pat teigiamai atsiliepia karvių produktyvumui. Be to, sušukuotos karvės yra švaresnės, geriau atrodo, suprantama, ir geriau jaučiasi. Kartais šukuojamai gražuolei net seilės ištįsta iš malonumo, – su humoru pasakojo Alvydas.

Įdomus fermerio pastebėjimas: vienos karvės dažnai mėgsta šukuotis, o viena kita juodmargė šepečiu visiškai nesidomi.

Pašarus ruošia patys

Merkeliai laiko tik Lietuvos juodmargių veislės karves. Sėklina jas JAV ir Vokietijos holšteinų veislės bulių sėkla. Savo banda patenkinti. Pernai per metus vidutiniškai iš kiekvienos karvės primelžta 6658 kilogramai pieno. Kai kurios karvės davė daugiau kaip 7000 kilogramų pieno. Karvės rekordininkės per dieną duoda 50–55 kilogramus pieno.

Iš Ringinių fermos į „Žemaitijos pieną“ kasdien iškeliauja daugiau kaip trys tonos pieno. Geri jo riebumo ir baltymingumo rezultatai.

Šį rudenį rodikliai dar geresni. Fermos savininko nuomone, tam įtakos turėjo siekis taupyti. Pabrangus kombinuotiesiems pašarams Merkeliai nutarė patys jų pasigaminti. Užsiaugina kvietrugių, avižų, miežių, nusiperka rapsų išspaudų, kukurūzų, sojų, reikalingų priedų. Kartą per mėnesį „išsikviečia“ malūną, kombinuotųjų pašarų pasigaminama čia pat, sandėlyje prie fermos. Ūkininkų manymu, perkami kombinuotieji pašarai nėra taip gerai subalansuoti, kaip reklamuojama.

Abu Merkeliai triūsia fermoje, Alvydas – ūkio galva, Regina rūpinasi buhalterine apskaita (ji turi ekonomistės diplomą) ir melžia karves. Alvydas ir Regina džiaugiasi, kad Žemės ūkio universitete studijuojantis sūnus ryžosi tapti ūkininku. Jei ferma būtų ne šiuolaikinė, su mechanizuotais, automatizuotais kai kuriais procesais (nupirktas net mėšlą valantis robotas), kažin ar jaunas žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, būtų panoręs tapti fermeriu.

Duktė Edita, kaip ir mama, pasirinko ekonomistės specialybę, studijuoja Vilniuje, jau susirado darbą, sunku tikėtis, kad kada nors grįš į Žygaičius.