Užkimusi Lietuva(2)
Eugenijaus Skipičio nuotrauka
Ilgėjanti diena ir už slenksčio pavasariu kvepiantis laukas dar traška ledo pančiuose. Tomis valandomis, kai gamtos, o ne valdžios esame užspiesti į kampą, turime laiko pagalvoti apie tautos esmę. Dabar, kai savivaldos rinkimų propagandinė mašina burzgia mūsų akyse, ausyse ir smegenyse, kai į partinius ar nepriklausomus sąrašus braunasi nuteistieji ir palaimintieji, kai valdžios troškimas, jos turėjimas tampa vos ne šeimų prigimtine teise – mes, neketinantys tapti išrinktaisiais, skaičiuojame tautos būties simbolius, kuriuos esame priversti palaidoti. Tampa baugu prisipažinti, kad tampame tylesni už vieversį, už volungę, už kitą žydinčiame jazmino krūme giedantį paukštį.
Nusikaltėlių godumo pakirstas žuvo kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius. Prieš mirtį jis dar spėjo atsidūsėti: kad tik Lietuva neišsivaikščiotų. Nespėjome savo dvasia apsikabinti – Lietuva pasklido po staiga atsivėrusio pasaulio platybes. Šimtmečiais kryžkelėse rymojęs rūpintojėlis skėstelėjo rankomis ir persižegnojęs nuėjo į pievą prigult. Medinėse blakstienose sustingusi ašara pavirto boruže, kuri kiekvieną pavasarį smilgos liemeniu lipa į dangų. Niekas nežino, ar mūsų vaikus mato Dievo vabalėlio akys, tačiau mes galvojame, kad jiems yra geriau negu kare. Dar negreit išauš sugrįžtančiųjų laikas. O kai išauš, kokios vilties žvaigždės spindės tėviškės dangaus drobėje, kokie žodžiai ir dainos pasitiks parėjusį? Vytautas Kernagis jau nepasakys – taip noksta vyšnios Suvalkijoj... Dalgio ašmenys nuslys rasotos žolės pašaknimis per sprindį nuo griežlės lizdo.
Yra pasakyta, kad meilė nesibaigia mirtimi. Jono Basanavičiaus ir Justino Marcinkevičiaus mirties data jau yra simbolis. Vasario 16-oji susieta ne tik su Valstybės, bet ir su lietuviško žodžio gyvybe. Ar ne gimtosios kalbos lobiai atvedė tautą prie jos valstybingumo? Tai gražiai mus užaugino motinos tartis šventa. Ir tarsi testamentą poetas mums paliko Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje pasakytus žodžius: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“
Tačiau vis dažniau girdime užkimusios Lietuvos balsą. Kai prabylame nežinia kuriame pasaulio, o ne smegenų pusrutulyje, atsiradusia lietuviška puskalbe, atrodo, kad į Lietuvą atvažiavome tik užritinti akmens ant tėvų ir protėvių tako. Gal taip nėra, gal taip tik mums atrodo, kai garsiai skanduodami Lietuvos vardą Antakalnio kapinių smėlyje matome parašytas nepriklausomybės netektis. „Dienoraštyje be datų“ Justinas Marcinkevičius rašė: „Mirties akivaizdoje nuo mūsų pasitraukia gyvenimo kasdienybė, buities smulkmenos, visa, kas žema ir menka, tartum numiršta mumyse, mūsų mintys sukasi apie vienaip ar kitaip suprantamą amžinybę, širdyje ima rusenti nusiteikimas gyventi dorai ir teisingai“. Turėkime vilties, jog mes likę gyventi po praradimo skausmo atkimsime. Atsisveikindamas su poetu, Rimvydas Stankevičius sakė: „Valstybės vėliava, aprišta juodu kaspinu gedint ne valdovo, o poeto, – tai vilties ženklas“. Gal šis ženklas dar kartą mus suvienys, suburs, nes mūsų kasdien vis mažiau ir mažiau. Gal jau net nebe trys milijonai...
