Trumpam – palaimintieji, ilgam – pasmerktieji(4)
Eugenijaus Skipičio nuotrauka
Šit ir rieda į pabaigą vasara – atostogų, draugų, giminių ir išgertuvių metas. Dzūkijoje, Labanore ar Plateliuose ne vienas paragavome nelegalios ruginukės, Biržuose ar Pasvalyje skalavome gerkles salyklo meile pasaldintu alumi. Bravorystės tradicijų neturinčiuose kraštuose lėkėme į prekybos centrus ir iš ten į atokesnę gamtos prieglobsčio vietą arbą namus tempėme maišus su buteliais. Paskui kaip mokėdami juos tuštinome. Taurelėmis, stiklinėmis, ąsočiais. Kitą dieną dalinomės įspūdžiais, kas kiek pakelia, kaip išgėręs elgiasi arba koks laimingas, kad „įkalęs“ važiuodamas namo nieko nenutrenkė, kad nepapuolė policininkams. Dažnas toks patrakėlis laikomas vos ne gimusiu su marškinėliais.
Paprastai tie „su marškinėliais“ ir „daug pakeliantys“ po dešimtmečio, o kai kas ir anksčiau, nusivažiuoja. Alkoholizmo apraiškos ne visiems geriantiesiems pasireiškia vienodai. Dažnas alkoholikas ne visuomet būna panašus į prie parduotuvių dienų dienomis kiūtančias žmogystas. Kaip teigia medikai, kasdieniniame gyvenime dauguma jų yra iki tam tikro laiko aktyvūs visuomenėje žmonės, savo nagingumu lenkią ne vieną negeriantį. Tarp jų yra netgi labai talentingų. Vienas per butelį žlugęs poetas savo jaunystėje sakė: „Išmokau gert kaip Jeseninas, dabar pradėsiu rašyt kaip Jeseninas“. Tačiau taip nė eilutės ir neparašė. Tik keitė gėrimus: iš pradžių buvo konjakas, brendis, viskis, vėliau – trauktinė, vynas, rašalas, alus, paskui – pilstukas, samagonas, skystis langams valyti.
Kodėl geria menininkai? Todėl, kad geria batsiuviai, nagų lakuotojos, pribuvėjos, kalėjimų prižiūrėtojai, budeliai, teisingumo ministrai. Tik menininkai turi daugiau fantazijos, todėl šitam užsiėmimui sugalvoja tūkstančius pasiteisinimų ir vardų. Tie, kurie fantazijos neturi, tiesiog geria.
Vartydami istorijos puslapius, alkoholikų sąrašuose aptiktume daugybę garsių rašytojų, dailininkų, muzikantų, karvedžių ir politikų. Tačiau ar mūsų visuomenei nuo to lengviau? Alkoholis nepanaikina rūpesčių, nepalengvina išgyvenimų. Degtinėje paskendusi šalis genetiškai degraduoja. Stephanie Brown (JAV), žmonių, išaugusių alkoholikų šeimose, būsenos tyrimo pradininkė, nustatė, kad alkoholizmas veikia ne tik fizinę šia liga sergančio ligonio būklę, bet ir jo elgseną, mąstymo būdą, jausmus bei visą žmogiškų vertybių sistemą, paliečia visus alkoholiko šeimos narius ir jo giminaičius. Kriminalinės kronikos nuolat rėkia: nusižudė, apiplėšė, išprievartavo, užmušė. Visa tai padarė ne Dievo palaimintieji, bet apsvaigusieji nuo alkoholio. Kas, kaip ir kada sumažins šią visuomenės naštą? Apie butelių išvarymą iš mūsų gyvenimo rojaus nedaug kalbama, o dar mažiau daroma. Kartais pakyla koks nors vajus, tačiau tam tikros jėgos jį bematant ištrina iš mūsų atminties.
Niekas dar nesuskaičiavo, kiek šios vasaros mūsų bakchanalijos atnešė kančių, kraujo ir ašarų
Tas, kuris šiandien virpančiomis rankomis skaičiuoja centus alui, gal yra už mus laimingesnis, nes tebeturi motiną, nesužalotą brolį, gal jo sesuo maudosi Turkijos paplūdimiuose ir jai nieko neatsitiko. Todėl džiaukimės, kad šioje alkoholio karalystėje mes netiesiame išmaldai rankos, kad esame, nors prėskai, bet dar pavalgę, kad ir nekaip, bet apsirengę. Kad yra kas už mus meldžiasi bažnyčioje, Kryžių kalne pakabina kryželį ar Žemaičių Kalvarijoje už mūsų nuodėmes šliaužia keliais. Mūsų motinos, mūsų žmonos, mūsų seserys už mus sukalba rožinį, sugiedą litaniją, nes tiki, kad mes esame ilgam palaiminti ir tik trumpam pasmerkti. Ačiū Viešpačiui, kad yra toks. Suklupusiam irgi reikia vilties. Niekada nesakyk, kad niekada toks nebūsi. Todėl tegul tampa tikėjimu gražūs lietingi mūsų šios vasaros gyvenimo atlaidai, o ypač Žolinė.
