Tauragės kraštas turi kuo didžiuotis ir ką prisiminti (2)

Regina GENIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2019-01-05 08:51

Istorijos gerbėjai su knygos autoriais. Reginos Genienės nuotrauka

Skaudvilės kultūros namuose istorikai Junona ir Vytenis Almonaičiai pristatė knygą „Pietų Karšuva: keliautojo po Tauragės kraštą žinynas“. Ją išleido pakartotinai, pridėję 500 naujų iliustracijų ir gausiai papildę nauja informacija. Leidinyje pateikiamos sunkiau randamų paminklų geografinės koordinatės ir svarbiausios 195 lankytinos vietos. Knygos autoriai parengė išsamų kelionių vadovą po Tauragės kraštą, atskleisdami jo unikalumą.

Didelis turtas pasaulio kontekste

Vytauto Didžiojo universiteto docentas, daktaras Vytenis Almonaitis knygos pristatymo vakarą pradėjo teigdamas, kad nereikia liūdėti baigiantis Vasario 16-osios minėjimo šimtmečiui, juk aktas buvo labiau dokumentas, deklaracija, o valstybė realiai susikūrė ir pradėjo funkcionuoti prieš šimtą metų lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje, kai tuo metu kūrėsi savivaldybės. Kiti metai, pasak istoriko, taip pat jubiliejiniai, nes jie buvo Lietuvos valstybės įtvirtinimo metai. Tai primena visoje Lietuvoje stovintys paminklai savanoriams. Taigi 2019-ieji taip pat reikšmingi, kaip ir 2018-ieji.

Junona ir Vytenis Almonaičiai savo gerbėjams dovanoja autografus

V.Almonaitis tvirtino, kad lietuviai gali didžiuotis turėdami nacionalinę valstybę – didelį turtą pasaulio kontekste:

– Pasaulyje yra 6900 kalbų, reiškia, tiek pat ir tautų. O valstybių – 197, tačiau šis skaičius nėra objektyvus, kadangi yra pusiau valstybių. Noriu atkreipti dėmesį, kad iš tų 197 mažiausiai pusė yra ne nacionalinės, o pilietinės valstybės. Tai mes tikrai turime kuo didžiuotis ir ką saugoti. Daug kam atrodo, kad valstybę pirmiausia reikia saugoti ginklu, iš tikrųjų tai ne čia esmė. Juk pagrindinis dalykas, kurį priešas nori išmušti – ne ginklas, o nacionalinė savimonė, kurios sudedamoji dalis yra tai, kaip tauta vertina savo istoriją ir ją saugo. O istoriją materializuoja paminklai.

Garsus istorikas ekrane rodydamas Tauragės rajone sutrūnijusius medinius laiptus ir kitas paveldo vietose sunykusias konstrukcijas replikavo, kad tai rodo nekokią nacionalinę savimonę. Tokius vaizdus jis fotografavo Piliakalnių metais. Norint prieiti prie žymių vietų, istorikams pirmiausia tekdavo pamojuoti dalgiu ir nušienauti žolę, nurinkti užkritusias šakas, įveikti brūzgynus.

V.Almonaitis patikino, kad švietėjiškas knygas rašo ir leidžia turėdamas strateginį tikslą – prisidėti prie nacionalinės savimonės ugdymo. Jis su žmona nuo 2003 m. parašė 24 knygas, sausio mėnesį visuomenei pristatys 25-ąją. Knyga „Pietų Karšuva: keliautojo po Tauragės kraštą žinynas“ išskirtinė didele apimtimi, kurioje išsamiai pateikiama informacija apie įvairų gamtos ir kultūros paveldą.

Knyga „Pietų Karšuva“. Junonos ir Vytenio Almonaičių nuotrauka

Vienintelis lietuviškas stounhendžas

Svarbiausiu Tauragės krašto turtu V.Almonaitis įvardijo natūralią gamtą, miškus ir pelkes, Jūros kanjoną, puikią upę Ančią. Lyginant su Ariogalos ir Betygalos apylinkėmis akivaizdus triuškinantis kontrastas. Jis pasakojo, kad ten melioracija padarė juodą darbą, kad sunku surasti net upelį. Dubysos slėnyje iškastas karjeras, nes autostradai tiesti reikėjo žvyro, todėl upė dabar įteka į ežerą, kurio ten niekada nebuvo. Istorikas teigė, kad Tauragės krašto gyventojai drąsiai nacionaliniame kontekste gali prisistatyti žaliuoju rajonu.

Pietų Karšuvos žemėse yra ir kitokio paveldo. Sakrali, mitologinė vieta netoli Vaitimėnų kaimo – 30 akmenų Stabinė, išsidėsčiusi vienoje rytų-vakarų ašyje – tokia vienintelė Lietuvoje. Didžiausias akmuo vadinamas Velnio stalu ir yra pusiau perskeltas. Istorijos mokslų daktaras tvirtino, kad ši unikali pagoniška maldykla – vienintelis lietuviškas stounhendžas – yra būtent Tauragės krašte.

Keliolika piliakalnių, išsidėsčiusių pietinėje Karšuvos dalyje, turi skirtingą istorinę ir archeologinę vertę. Ivangėnų dviejų piliakalnių kompleksas svarbus archeologiniams tyrinėjimams, o štai Batakių piliakalnis išskirtinis tuo, kad istoriniuose šaltiniuose paminėtas net septynis kartus, pateikiant apie jį įvairią informaciją.

Tauragės krašto specifika ir unikalumas

Istorikas V.Almonaitis pasakojo, kad Tauragės krašte yra nacionalinės reikšmės objektų. Paveldas skirstomas į pasaulinės reikšmės (Unesco), kai suteikiami europinio paveldo ženklai, o valstybės mastu – į reikšmingus Lietuvai, regionui, savivaldybei ar seniūnijai. Tauragės rajone yra vienas nacionalinio lygmens labai reikšmingas objektas – buvusi LDK–Prūsijos sienos linija, kuri prasideda nuo Smalininkų apylinkių ir tęsiasi iki Birutės kalno papėdės Palangoje. Tas ilgas ruožas geriausiai išlikęs Tauragės rajone, einantis per Karšuvos girią. Šios sienos linijos infrastruktūrą sudaro ne tik griovys, bet ir kaupai, net akmenukai išlikę, kurie centimetrų tikslumu žymi sieną. Įdomiai susiklosčius istoriniams įvykiams, Tauragė turi vienintelę europinės reikšmės vietą, gražiai sutvarkytą, bet stokojančią autentiškumo – Tauragės konvencijos pasirašymo vietą, įamžintą paminklu.

Kalbėdamas apie regioninės svarbos paveldą ponas Vytenis apgailestavo, kad dvi medinės bažnyčios Tauragės rajone buvo sąmoningai supleškintos sovietmečiu. Išlikusios medinės, archajiškos, sakralinės architektūros bažnyčios turi didelį potencialą tapti lankomais turistiniais objektais. Tokioms priskirta ir Skaudvilės bažnyčia.

Skaudvilės paveldo ansamblis. Junonos ir Vytenio Almonaičių nuotrauka

Tauragės kraštui specifikos, pasak knygos autoriaus, suteikia evangelikų-liuteronų paveldas – bažnyčios ir kapinės. Pačios svarbiausios yra Joniškės kapinės prie Tauragės, ne prastesnės  esančios Trepuose. Konfesinės kapinės yra savotiškas etnografijos paminklas Žemaitijos kontekste.

Tauragė primena kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, kurios nevyko taip intensyviai, kaip rytų Lietuvoje, bet daug savanorių iš čia kovojo už laisvę. Istorikas džiaugėsi, kad jie įamžinti, tuo pačiu teigė, kad darbai nebaigti – dabartinis vaizdas Lietuvos savanorių kapų Tauragės kapinėse nedžiugina. Kadangi dauguma savivaldybių 100-mečio proga tokius kapus idealiai susitvarkė, mokslų daktaras V.Almonaitis išreiškė viltį, kad Tauragė padarys tą patį.

Dar vienas Pietų Karšuvos krašto išskirtinumas – Ribentropo-Molotovo pakto rezultatas: pastatyta Molotovo gynybinė linija, kuri tęsiasi nuo Palangos ir kerta visą Lietuvos Respublikos teritoriją, net Lenkiją. Ji primena žiaurų istorijos tarpsnį, kai galingieji dalijosi Europą ir vienas kitu nepasitikėjo, todėl statė gynybines sistemas.

Kuo dar garsėja Tauragės kraštas? Rezistencija. Skaudvilėje yra gražiai prižiūrimas ir sutvarkytas didžiulis memorialas aukoms atminti. V.Almonaitis džiugiai konstatavo, kad Tauragėje Šubertinė yra tarp nacionaliniu lygmeniu edukacijai geriausiai parengtų šio laikotarpio paminklų. Pasak jo, ten būtina ne vieną valandą praleisti jaunimui kaip įžanginėje dalyje, o tik po to vykti į Vilniaus NKVD muziejų, kad neištiktų šokas.

Tikisi intensyvesnių tyrinėjimų

Skaudvilės seniūnas Virginijus Būdvytis kalbėjo, kad Tauragės rajonas palyginti su Šilale archeologinių kasinėjimų srityje yra atsilikęs. Jo nuomone, Šilalė daugiau pažengusi tyrinėdama savo piliakalnius ir kitus paveldo objektus. Jis apgailestavo, kad į susitikimą su istorikais J. ir V.Almonaičiais atėjo mažai žmonių, kad kiti nepasinaudojo galimybe praplėsti savo akiratį, kad renginiu nesusidomėjo ir istorijos mokytojai.

Skaudvilė, pasak jo, yra raižyta vietovė ir buvo patogi vieta gynybai viduramžiais. Seniūnas tikisi, kad kitąmet nors truputį pajudėsime su tyrinėjimais, mat yra daug neatskleistų dalykų – juodų dėmių ir duobių šio krašto istorijoje. Pavyzdžiui, kur Gediminaičių dinastijos pradžia – vienintelis neginčytinas teiginys, kad ji yra Žemaitijoje, o kur konkrečiai? Seniūnas apgailestavo, kad sovietiniais metais dvarai, kelių šimtų metų senumo statiniai ir kiti senoviniai objektai laikyti buržuaziniu palikimu ir buvo madinga juos griauti.

Naikinta tautinė savimonė

Knygos autoriai Junona ir Vytenis Almonaičiai pateikdami klausimus surengė viktoriną. Reikėjo atpažinti vietovę – Batakius, pagal aprašymą įvardyti garsų asmenį. Istorikai nusivylė, kad niekas nežinojo vienintelio iš Tauragės rajono kilusio pasirašiusio Vasario 16-osios aktą signataro, vakarų Lietuvos srities štabo viršininko, antrojo asmens Žemaitijoje pagal rangą partizanų vado Vytauto Gužo-Kardo. Šis didvyris žuvo 1949 m. birželio 11 d. Skaudvilės valsčiuje. V.Almonaitis kalbėjo, kad jei Skaudvilėje visuomenė būtų įgijusi aukštą nacionalinę savimonę, čia stovėtų V.Gužui skirtas paminklas:

– Kodėl savimonės nėra, gerai Skaudvilės seniūnas išaiškino. Turime pasekmes – nuo 1940 metų 13 metų Lietuvoje tęsėsi teroro, naikinimo laikotarpis, po to 35-erius metus – smegenų plovimo, istorijos klastojimo, paminklų naikinimo ir draudimo prisiminti laikotarpis.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė Junona Almonaitienė teigė, kad žmonės dažnai nepastebi aplinkoje įvairių detalių, nors pro jas praeina daugybę kartų. Ji klausė, koks užrašas ant metalinių šventoriaus vartų Skaudvilėje ir ką jis reiškia – gal ten bažnyčiai-koplyčiai altorių pagaminęs Feliksas Gedvilas įsiamžino. Į tai, pasak knygos autorės, gali atsakyti vienintelis žmogus – žinomas Tauragės istorikas Edmundas Mažrimas. Docentė domėjosi, ar kuris žino, kas lotyniškai parašyta ant metalinių Skaudvilės kapinių vartų, kokia tai citata iš Biblijos.

Krašto tyrėja Elena Bazinienė iš Lomių pasidalijo gražiomis mintimis, kilusiomis perskaičius J. ir V.Almonaičių knygą „Pietų Karšuva“, dėkojo už informatyvią knygą kultūrinio pažintinio turizmo mėgėjams ir besidomintiems Lietuvos gamta, istorija bei kultūros paveldu. Ji teigė, kad ši knyga verta solidžios premijos.

Daugiau informacijos galima rasti istorikų Almonaičių internetiniame puslapyje keliautojožinynas.lt ir feisbuko paskyroje.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras