Sunku išverkti gyvenimą(2) 

Dabar, kai ant stalo susiliečia pavargę mūsų rankų piršai, dabar, kai ant grindų guli iš būsimos šventinės vakarienės salotų iškritęs šaukštas, o pro atviras šaldytuvo duris šviečia mūsų šeimos finansinė padėtis, mes turime laiko pagalvoti, kodėl taip yra. Mums, savo kartos numylėtiniams, mums, savo kartos lyderiams ir nevykėliams, mums, kuriems ant Kūčių stalo padėtas kalėdaitis visuomet buvo prisikėlimo metafora, nėra lengva sustoti prieš sąžinės kalendorių. Pajuokaudami sakome, kad viskas praeina, tačiau atmerkę akis matome, jog viskas grįžta atgal – kalėdinės išpažinties šnabždesyje, plaukiančiame į kunigo ausį, ant vėjo pakabintuose bebaigiančių džiūti metų drabužiuose, į ritinėlį susuktuose pašalpų piniguose, žodyje, kuris praneša, kad židinyje pasibaigė malkos. Tuomet mūsų akys bėga per trupančią sieną, ieško vinies, ant kurios būtų pakabinta mūsų vestuvinė nuotrauka, tačiau jos neranda, todėl bėga už lango, paskui grįžta atgal, kaip žmonės sakytų, „į protą“, kad susivoktų, kad mūsų laimė pasibaigė, kad ji guli ant spintos kasdienybės smulkmenų prikimštame lagamine, apskretusi užmaršties dulkėmis. Tada ir suprantam, kam reikalingas Kalėdų senelis. Jis reikalingas tam, kad vaikystės prisiminimais nušluostytų mūsų atmintį.

Dabar, kai pasaulis pilnas ekonominio nerimo, o mes blaškomės bankrutavusio banko griuvėsiuose, dabar, kai tris kartus per dieną keikiame savo išrinktą valdžią, o vakare per televizorių pamatome mūsų „Bėdų turgaus“ skurdą, dabar, kai po kojomis neturime sniego, kad pamatytume, kur ir kaip einame, vis dažniau paskęstame savo kasdienybės rūke, nuo kurio pavargsta akys ir pradeda skaudėti siela. Nuo to sielos maudulio jau nebegelbsti knygos, darosi įkyrūs ant sienos kabantys paveikslai ir fotografijos, netgi laiptinės kaimynai, o dar dažniau giminės, su kuriais jau seniai esame susiėdę dėl senelių žemės, tėvų namų arba neprižiūrimo kapo. Kraujo ryšys ir genties bendratis jau nebevienija mūsų. Kažkokia pasiutusio godumo smegduobė veši prie mūsų slenksčio. Net šventiniai labdaros vakarėliai tampa panašūs į mūsų mirties atvirukus, kuriuose norime būti panašūs į ąžuoliniuose karstuose gulinčius bankininkus. Atrodo, šiandien ne laikas kalbėti apie mirtį, tačiau ar ne mirtis yra didžiausia vienybės šventė? Ar ne ji parodo, kaip turėtume gyventi, kokiomis vertybėmis džiaugtis? Kartą metuose prie barščių lėkštės numetame atliekamą murziną pinigą, tarsi už jį būtų galima nusipirkti artimo palankumą ir meilę. Kodėl tokie ilgi mūsų klystkeliai? Kūčių vakarienės stebuklas neišvaduoja nuo jų. Ar ne apie mūsų gyvenimo klaidas tą naktį kalba kibirais ir šakėmis aptrankyti gyvulėliai? Turbūt gerai, kad jų kalbėjimo negirdime. Jeigu išgirstume, sunku įsivaizduoti, kokios eilės nusidriektų bažnyčiose prie klausyklų. Kalėdos taptų viešu tautos atgailavimu, nuodėmių deklaravimo ceremonija, nebebūtų laiko troškintiems kopūstams su kumpio gabalu, alaus kaušui arba kalėdiniams sausainiams su gvazdikėliais. Todėl pasirenkame šventę, kuri mums viską atleidžia.

Prislėgti savęs, mes tampame uždari ir tylūs. Užmirštame net pasisveikinti, tarsi bijodami, kad kitas žmogus pro atvertą mūsų burną pamatys sujauktą mūsų vidinį pasaulį. Net Kalėdų senelį nugrimuojame tik vaikams. Atsiranda vienintelė puiki proga parodyti savo gerumo trupinius. Saldainių dėžėse, pliušiniuose žaisluose ir naujuose mobiliuosiuose telefonuose mes bandome įprasminti meilę savo padykusioms atžaloms. Po dovanų dalybų jie užsidaro savo kambariuose, daužo į sieną nepatikusias dovanas ir bjauriausiais žodžiais keikia nukvakusį Kalėdų senį, kuris, pasak jų, neturi šiuolaikinės nuovokos. Jie kol kas nerėkia, jie mūsų nespardo už nepateisintus lūkesčius, nes dar nesupranta, jog mes sugebėjome pabėgti nuo atsakomybės. Tačiau ateis laikas, kai burtų naktis pasibaigs. Tuomet bus pakeltas balsas, sugniaužtas kumštis ir išlieta per vaikystės metus sukaupta tulžis. Priekaištų lavina dėl sumauto gyvenimo, nepasisekusios meilės ar kalėjimuose praleistų metų talžys mus už Kalėdų senelio klaidas. O ką tas beturtis Kalėdų senelis gali padaryti? Savo pirkelėje sėdėdamas prie išdalinto dovanų maišo, jis tik gali pasidžiaugti, kad šiemet nereikėjo lįsti per kaminą, kad daug pas ką galėjo nuvažiuoti taksi, kad girtų kaimo bernų nebuvo primuštas. Paskui dar kartą prisimins išdalintas gėrybes ir staiga nustebs, kad tarp daugybės žaislų ir saldainių popierėlių buvo daugiau pareigos negu meilės. Ant Kalėdų senelio akinių rėmelio krašto į ledo gabalėlį pavirs ką tik sustingusi ašara. Senelis supras, kodėl taip skaudžiai krenta Kalėdų žvaigždės į mūsų širdis, nes sunku išverkti gyvenimą.