Su kontrabanda kovota jau tada...(0)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-10-21 10:58

Taurogeno pasieniečių grupė

Enciklopedinis Brokhauzo ir Jefrono žodynas 1901 metais rašė: „Taurogeno muitinė – 1898 m. išvežta 783 tūkstančiai pūdų prekių už 84 tūkstančius rublių. Daugiausia žirniai, miežiai, rąstai, linų sėklos, akmenys, naminiai paukščiai ir kita. Įvežta (rugių, silkės ir kt.) 108 tūkstančiai pūdų už 140 tūkstančių rublių. Iki geležinkelio, palikusio T. nuošalėje, nutiesimo prekių judėjimas buvo daug reikšmingesnis (1854 m. išvežta už 2272 tūkst. rub., 1855 m. įvežta už 8432 tūkst. rub.)“. Tauragė visada buvo pasienio miestas, todėl pasienio ir kontrabandos reikalai bei problemos čia visada buvo svarbios. Taigi atsigręžkime.  

Eksportui numatė Taurogeną

Garsusis reformatorius, būsimas Rusijos Ministras Pirmininkas, labai artimai susijęs su Lietuva, Piotras Stolypinas 1901 m. kovo 2-ąją Kauno gubernijos susirinkime piktinosi, kad vieno Prūsijos perėjimo punkto viršininkas savavališkai uždraudė įnešti iš Rusijos mėsą, nors pagal 1897 m. Konvenciją kiekvienas pasienio gyventojas turįs teisę įnešti iki 2 kg mėsos.

Galvijai Vokietijoje tuo metu buvo vos ne dvigubai brangesni nei Rusijoje. Pagal galiojusią sutartį muito mokestis nuo karvės sudarė 9, jaučio – 25, pustrečių metų veršelio – 5 markes, paršelių, avių – 1 markę.

P.Stolypinas kalbėjo: Dar 1899 metais mūsų gubernijos administracija numatė eksportui Taurogeną, per kurį eina kelias, bemaž pusiau skiriantis gubernijos teritoriją ir Jurburgą (Jurbarką, – red.), kuris vasarą turi susisiekimą su Kaunu upe. Manau, jog, sudarant naują prekybos su Vokietija sutartį ir galutinai renkantis pasienio punktą, per kurį būtų leidžiama išvežti galvijus, vertingiausia apsistoti ties Taurogenu, nes Jurburgas žiemą, be laivų judėjimo, neturi prekybinės reikšmės, o pirkliai galvijus atšeria ir parduoda būtent žiemą.

 „Mūsų muitinė labai mandagi“

Kaip žinia, 1687–1795 m. amžinas pasienio miestas Taurogenas (Tauragė) 1422 m. Melno susitarimu nustatyta siena priklausė Prūsijai, o nuo 1567 m. čia veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muitinė. Po 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardino sutarties Prūsijos valdovai atsisakė Tauragės ir ją su Seirijais grąžino Lenkijos ir Lietuvos Respublikai. Vėliau, po Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo, Taurogenas pateko į Rusijos imperijos sudėtį, jau pasienyje su Prūsija. Sunku šiandien pasakyti, kur pradžioje buvo įsikūrusi muitinė. Žinoma tik, kad XIX amžiuje ji su sandėliais statyta 1819 m. 1831 m. lapkričio mėnesį Rusijos caras patvirtino dokumentą dėl Tauragės muitinės įsteigimo (iki to laiko čia veikė tik muitinės/sienos perėjimo punktas). Siena, kaip žinia, vingiavo tarp Tauragės ir Lauksargių bei atitinkamai link Jurbarko, o į kitą pusę – link Palangos. O pats muitinės pastatas atsirado 1833 m. Tuo metu miestelyje buvo apie 630 gyventojų, 79 gyvenamieji namai, aštuonios smuklės. Po metų parengtas mūrinio Tauragės muitinės pastato projektas, sudaryta šio pastato statybos sąmata, parengtas ir plento nuo Tauragės iki sienos su Prūsija projektas. Prie pastato projektavimo ir statybos daug prisidėjo tuometis ypač plačių interesų Rusijos finansų ministras grafas Jegoras Kankrinas. Deja, muitinė, paštas, evangelikų bažnyčia – iš viso per 200 pastatų – sudegė paskutiniajame 1836 m. gegužės mėnesio gaisre. Nepaliesti liko vos aštuoni kiemai. Muitinė  perkelta į dvarą.

Gaisras ir Tilžės–Rygos plento nutiesimas davė ryškų postūmį miesto vystymuisi. 1844 m. parengtas etapinis naujos specialiai tam tikslui numatytos muitinės projektas. 1847 m. baigtas statyti dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiems asmenims, šiandien labiau žinomas Tauragės pilies vardu. 1852 m. pastatas aptvertas mūro tvora, įrengta pirtis, ūkinės paskirties statiniai. Visoms miesto mūrinėms statyboms plytas dovanojo grafas Platonas Zubovas. Pagrindiniu gyventojų užsiėmimu tapo prekyba ir kontrabanda. Tai gana gerai matyti iš anksčiau „Tauragės kurjerio“ spausdintų legendinio popo Grigorijaus Gapono prisiminimų.

Milijonierius, daugelio stambių įmonių akcininkas Vasilijus Kokorevas 1857 m. birželio mėnesį išvykęs į ilgą kelionę po Europą, rašė: Pagaliau mes Taurogene. Mūsų muitinė labai mandagi, pasus užregistravo per dešimt minučių ir atnešė mums į pašto viešbutį. Be kita ko, apie muitinę negalima spręsti iš išvažiavimo, nes tada beveik jokios apžiūros nebūna. Tikrą įspūdį galima susidaryti tik tada, kai grįžti namo ir kada muitininkai turi teisę viską naršyti.

O šį kartą – plačiau apie pačią fizinę Rusijos–Prūsijos sienos apsaugą, muitinę ir pasienio sargybą, ano meto kovą su kontrabanda. Nes net ir šiandien iš tų tolimų ir mums tokių nemielų laikų tikrai galima kai ko pasimokyti. Juo labiau, kad pats reiškinys taip ir neišnyko...

Dirbo daugybė iškilių karininkų

1819 m. įkurta Rusijos imperijos „Muitinės sargyba“, 1832 m. spalio 20-ąją pervadinta Pasienio Sargyba. 1858 m. rugsėjo 8-ąją Vilniaus brigada pavadinta Taurogeno brigada ir tarp 14 Rusijos imperijos pasienio brigadų gavo penktąjį numerį. Lietuvos teritorijoje, be jos, veikė dar Kybartuose įsikūrusi šeštoji brigada – Virbalio (Veržbolovo).

Tauragės muitinė 1915 m.

Tauragės pasienio sargybos brigada sukurta 1827 m., o 1909 m. pervadinta šeštąja Taurogeno pasienio brigada ir gyvavo iki 1915 m. Brigadą sudarė keturi skyriai ir 19 būrių. 1891 m. jai vadovavo pulkininkas baronas M. fon Nolde, 1909 m. tarnavo 32 karininkai. O nuo 1914 m. vasaros brigados viršininku buvo pulkininkas A.Tolmačiovas, po kelerių metų gavęs generolo majoro laipsnį. Vėliau jis kategoriškai atsisakė pripažinti bolševikų valdžią, Rusijos pilietinio karo metu kovojo generolo A.Denikino armijoje. Baltagvardiečiams pralaimėjus, A.Tolmačiovas emigravo į tuometę Jugoslaviją, vėliau apsistojo Bulgarijoje, kur ir mirė.

Nuo pat pradžių susiklostė plačios pasieniečių, kaip šiandien sakytume, bendradarbiavimo tradicijos. Pavyzdžiui, antrosios apygardos prižiūrimame sienos su Prūsija 530 km ruože pasieniečiai labai artimai kontaktavo su karčemų sargyba (55 postai) ir muitininkais (septynios muitinės, aštuonios muitinių užkardos, 11 perėjimo punktų).

Iš karto galima konstatuoti, kad pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas – 619 km ilgio sieną prižiūrėjo 4510 pasienio sargybinių, kai, pavyzdžiui, 610 km ilgio sieną su Suomijos didžiąja kunigaikštyste – vos 510 pasieniečių. Caro pasieniečiai gaudavo gana nemažą atlyginimą: 1903 m. kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie 900 rublių, dar 360 rublių gaudavo maistui. Tai buvo labai padori suma. 1899 m. Sankt Peterburge už 8 rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už 11 rublių – lietpaltį.

1830 m. pradžioje labai išaugo kontrabandos per Rusijos–Prūsijos sieną mastai. Prieita iki to, kad kontrabandininkai, susibūrę į šimto ar daugiau žmonių grupes, pradėjo puldinėti pasienio postus, o susidūrę su ginkluotais pasieniečiais atsisakydavo pasiduoti ir įnirtingai priešindavosi. Neretai tokių užpuolimų tikslas buvo vienintelis ir konkretus – prasibrauti per sieną. Tai privertė Finansų ministeriją imtis ryžtingų priemonių. 1832 m. Jurbarko karinės muitinės apygardos pajėgas sustiprino du kavalerijos eskadronai ir dvi pėstininkų kuopos, o 1836 m. – papildomai pėstininkų pulkas su lengvąja aštuonių pabūklų baterija. 

1854 m. visame pasienyje su Rytų Prūsija situacija pasikartojo – vėl ryškiai plūstelėjo kontrabandos srautas ir kartu padaugėjo plėšimų bei žudynių. Dėl to 1861 m. į minėtąją Jurbarko apygardą atvyko pėstininkų pulkas. Tų pačių metų gegužės 8-ąją pasirodė įsakymas šaukti į pasienio sargybos dalinius rekrutus. Tiesa, po 13 metų to paties caro Aleksandro II įsakymu rekrutų prievolė panaikinta ir įvesta visuotinė karo prievolė.

Taurogeno pasienio brigadoje tarnavo nemažai žinomų, netgi legendinių, asmenybių, išgarsėjusių ne vien carinėje Rusijoje, bet ir visoje Europoje. Nuo 1872 m. jai vadovavo 35-erių metų Michailas Bajevas, pirmasis Generalinio štabo akademiją baigęs osetinas, vėliau paskirtas Jurbarko muitinės apygardos viršininku, o po dešimties metų tapęs generolu majoru.

1883 m. Taurogeno pasienio brigadoje savo karinę karjerą pradėjo būsimasis ryškus Rusijos valstybės veikėjas, vienas Rusijos imperijos specialiųjų tarnybų aukščiausiosios grandies vadovų, žandarmerijos generolas-leitenantas Pavelas Kurlovas. Čia, o vėliau Baku ir Peterburgo pasienio brigadose jis įgijo operatyvinio darbo pagrindus, leidusius po kelerių metų įstoti į Peterburgo Aleksandro karo teisės akademiją. Kurį laiką buvo Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento vadovas, dvejus metus vadovavo Teisingumo ministerijos Vyriausiajai kalėjimų valdybai. Po spalio revoliucijos, motyvuodamas sunkia liga, atsisakė pasiūlyto vidaus reikalų ministro pavaduotojo posto, dėl ko septynis mėnesius kalėjo Petropavlovsko tvirtovės vienutėje. O 1918 m. rugpjūčio mėnesį, vengdamas tapti raudonojo teroro auka, P.Kurlovas pabėgo iš šalies. Mirė Berlyne, palaidotas Tegelio kapinėse.

Dešimt metų (1888–1898) Taurogeno pasienio sargybos brigadoje tarnavo jaunesnysis karininkas, vėliau pakeltas vyresniuoju karininku brigados štabo pavedimams, Piotras Kolzakovas. 1915 m. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame ir Rusijos pilietiniame karuose. Pasitraukęs emigracijon į Prancūziją, tarnavo šios šalies armijoje. Mirė Rytų Pirėnuose.

Su Tauragės vardu susijusi ir garsaus rusų poeto Fiodoro Tiutčevo biografija. Tiesa, ne to tikrojo klasiko, bet jo vyresniojo sūnaus – taip pat Fiodoro (1860–1916). Baigęs karo mokslus, jis pasiekė pulkininko laipsnį, daugiausia tarnaudamas pasienyje, ir tuo pačiu nemažai rašė įvairiems Peterburgo leidiniams. Dalyvavo rusų–japonų kare. O 1906 m. pabaigoje komandiruotas į šeštąją Tauragės pasienio brigadą rašyti jos istorijos. Beveik penkerius metus F.Tiutčevas buvo brigados skyriaus viršininkas ir kartu, nereaguodamas į vadovybės priekaištus, daug laiko skyrė kūrybai, užbaigė dvi apysakas iš praėjusiojo karo dienų.

Taurogeno muitinė

Kalbant apie pasienį, vertėtų keletą žodžių tarti ir apie Taurogeno muitinę, juo labiau, kad abi šios įstaigos pagal darbo specifiką artimai susijusios.

Milijonierius, daugelio stambių įmonių akcininkas Vasilijus Kokorevas 1857 m. birželio mėnesį išvyko į ilgą kelionę po Europą: Netoli Taurogeno pradėjome sutikinėti didžiulį sunkųjį paštą. Šešių arklių tempiamuose vežimuose veža dešimtis didžiulių pakų. Šis paštas kasdien paima po keturiasdešimt arklių. Pakuose brangiausios prekės iš Paryžiaus, Liono, Briuselio, mados dalykai, kuriuos skuba pristatyti, kol jie dar madingi.

Beje, verta prisiminti, kad XIX amžiaus antrojoje pusėje Tauragės miesto valdytoju tapo pasienio užkardos viršininkas. Mieste buvo įsikūręs Jurbarko pasienio muitinių apygardos štabas, kurio viršininkui buvo pavaldi Vilniaus pasienio karinės tarnybos kareivių brigada.

Pasieniečiams prieš agresyvius kontrabandininkus ginklus teko naudoti neretai. Pavyzdžiui, vien 1877–1881 m. laikotarpiu septyniose karinėse pasienio su Austrija ir Prūsija apygardose per susišaudymus nukauti ir sužeisti 146 kontrabandininkai, neskaičiuojant sužeistųjų, kuriems pavyko pabėgti.

Valstybės tarybos 1892 m. nutarimu į pasienio tarnybą, kaip ir į kavaleriją, buvo šaukiami ne žemesni nei 1,60 metro ūgio naujokai, tinkamo kūno sudėjimo, turintys gerą klausą ir regėjimą. Žemesniojo rango kariškių tarnyba truko ketverius metus, o naujokams kategoriškai drausta tarnauti vietovėse, iš kurių jie pašaukti.

Vadai stengėsi kaitalioti sargybos vietas, stebėjo, kad neatsirastų „pamiltų vietų“, kad kareiviai perdėm nesusidraugautų su gyventojais. Griežtai laikytasi tvarkos, kad iki sargybinių išėjimo į postą nė vienas jų nežinojo, kur tądien budės. Tik prieš pat išeinant posto vyresnysis siūlydavo traukti degtuką.

Patiems pasieniečiams sieną pereiti ne per muitinės postus kategoriškai drausta, tai laikyta rimtu nusikaltimu. Bet, pavyzdžiui, pasienyje su Prūsija, kilus kaimyninėje valstybėje gaisrui, potvyniui ar kitoms stichinėms nelaimėms, visi laisvi nuo tarnybos pasieniečiai privalėjo skubėti trumpiausiu keliu į pagalbą.

Didelis dėmesys, kovojant su vis labiau augančia kontrabanda, skirtas darbui su agentūra ir bendrų veiksmų su kontržvalgyba koordinavimui.

1894 metais vienoje pirmųjų direktyvų Atskirojo pasienio sargybos korpuso (APSK) vadas pažymėjo: Nesėkmingus pareigūnų veiksmus persekiojant kontrabandą galima paaiškinti ir neturėjimu būriuose gerų informatorių ir negebėjimu atskirti tikruosius pranešimus nuo melagingų.

Žvalgybine veikla užsiiminėjo visi pasienio vadai ir viršininkai. Apygardos viršininkas buvo atsakingas už agentūrinės veiklos organizavimą ir siųsdavo pavaldinius rinkti duomenų. Konkrečias užduotis agentams dėl kontrabandos duodavo apygardos štabo karininkas ypatingiems pavedimams.

Kartu su APSK agentūra Rusijos pasienio rajonuose ir užsienyje veikė Atskirojo žandarų korpuso agentai. Vidaus reikalų ministras, kaip minėta, tarnavęs ir Tauragės pasienio brigadoje, P.Kurlovas rašė: Kontržvalgybos skyriaus viršininkas pačiame Prūsijos pasienyje į mano klausimą, kiek jis turi slaptųjų agentų, didžiuodamasis atsakė, kad tokių yra pusantro tūkstančio.

Po 1892–1893 m. muitinės reformos vietoje likviduotos Jurburgo karinės muitinės apygardos sukurta Veržbolovo (Virbalio) muitinės apygarda. Keturios muitinės, tarp jų Virbalio, Tauragės ir Jurbarko, pripažintos „Pirmos klasės muitinėmis“.

Gabeno nelegalia laikytą literatūrą

Vienu skandalingiausių Virbalio pasienio apygardos istorijos atvejų, nuskambėjusių per visą Rusiją, galima laikyti dviejų kontrabandininkių – moterų sulaikymą. Damos 1903 m. gegužę pagautos su įkalčiais, kai po gėlėtomis suknelėmis mėgino pernešti per sieną pusketvirto pūdo (apie 60 kg) sidabro plytelių. Ir įdomiausia, kad šios moterys buvo vienoje Rytų Prūsijos geležinkelio stočių tarnavusių žandarų vachmistrų žmonos.

Šio laikotarpio Jurbarko karinės pasienio apygardos statistika rodo, kad 1846–1855 m. išaiškinta 27 010 kontrabandos atvejų, konfiskuota prekių už 862 211 rublių. 1856–1865 m. išaiškinti 49 676 atvejai, o kontrabanda įvertinta 1 422 358 rubliais. 1866–1875 m. sulaikyta kontrabandos už 1 166 877 rublius 90 kapeikų, 1876–1885 m. už 2 549 940 rublių 20 kapeikų.

Nelegalus įvairių daiktų gabenimas neapsiribojo vien materialinėmis vertybėmis. Nemažai rūpesčio to meto Rusijos valdžiai kėlė ir ideologiniai dalykai, vis labiau stiprėjančios anticarinės nuotaikos. 1895 m. pasienyje su Prūsija konfiskuota 10 890 egzempliorių įvairių leidinių. Daugiausiai nelegalios literatūros sulaikyta Tauragės brigados rajone – 26 asmenys ir 8210 egzempliorių. Pavyzdžiui, vien tų metų birželio 17-ąją Dunokų būrio vadas konfiskavo tris pokus Laisvosios rusų spaudos fondo Londone anticarinės tematikos knygų rusų, anglų ir žydų kalbomis.

1903 m. birželio 9 dieną Tauragės būrio žvalgas Ivanas Kovaliovas pastebėjo du kontrabandininkus, kurie, jį išvydę, puolė bėgti į Prūsiją. Kovaliovas ant arklio nusivijo juos ir vieną pažeidėją su šešiais nešuliais sulaikė. Už tai jis buvo apdovanotas 25 rublių premija. Šios premijos svorį galima įvertinti palyginus su tuo, kad karvė tuo metu kainavo vidutiniškai 4 rublius.

Eičių būrio unter karininkas Dudinas 1903 m. spalio 9-ąją gavo pranešimą apie gretimame ruože aptiktus pėdsakus ir su dviem eiliniais išvyko paieškon. Netrukus pavyko rasti kontrabandos slėptuvę. Už tai visi trys sulaukė apdovanojimo – po 10 rublių kiekvienas.

Deja, tenka kalbėti ir tokia skaudžia visiems lietuviams tema, kaip uždraustos literatūros lotyniškais rašmenimis draudimo metais (1864–1904) gabenimas į Lietuvą. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje, pirmiausia Rytų Prūsijoje, po to slapta įvežami į Rusijos valstybės teritoriją. Aktyviausiais centrais laikyti Tilžė, Priekulė, Bitėnai, Memelis (Klaipėda), Kenigsbergas, Šilutė ir Ragainė. Specialistų vertinimu, per 40 draudimo metų ten išspausdinta 2687 pavadinimų knygų, laikraščių ir žurnalų. Svarbiausia tarp šių vietovių laikyta Tilžė – ji buvo netoli Rusijos imperijos ir Didžiosios Lietuvos sienos, ten veikė pirmoji tautinė Mažosios Lietuvos lietuvių draugija „Birutė“, veikė nemažai spaustuvių ir knygų leidyklų.

Smalininkų pasienis

Kaip pažymi istorijos šaltiniai, patogiausia vieta draudžiamai literatūrai ir kontrabandinėms prekėms pernešti per sieną buvo Palangos–Kretingos pasienio juosta, kadangi Bajorų pasienio miestelis turėjo geležinkelio susisiekimą su Klaipėda, ėjo keletas link Rusijos sienos vedusių kelių, gyveno nemažai žmonių. Kituose sienos ruožuose sąlygos kontrabandai gabenti nebuvo tokios palankios, gal tik ties Naumiesčiu (dab. Žemaičių Naumiestis), Sartininkais ir Taurage, kur vadinamoji politinė kontrabanda nešta ypač dideliais kiekiais. Tuo vertėsi, kaip žinia, beveik visi pasienio gyventojai, nes darbas buvo gana pelningas. Tokie žmonės mažai domėjosi, ką perneša, nors skyrė prekių kontrabandą nuo politinės, mat už pastarąją buvo mokama daugiau. Daugelis kaimų iš abiejų sienos pusių buvo labai netoli vienas nuo kito, todėl kontrabandą buvo galima ne tik pernešti, bet ir lengvai permesti iš vieno namo į kitą, kadangi neretai juos skirdavo vos keliolika metrų. 

Būta ir kitokių atvejų. 1903 m. lapkričio 24-osios įsakymu antrosios apygardos viršininkas generolas-leitenantas N.Morgoli atkreipė pavaldinių dėmesį iš Tauragės brigados vado pranešimo dėl politinės kontrabandos protrūkio supratęs, kad būrio vadas poručikas M.Lesli, neatsižvelgdamas į brigados vado nurodymą, ne tik nedavęs įsakymo, bet ir pats asmeniškai nieko nepadaręs, kad būtų sustiprintas sienos ruožas. O skyriaus vadas papulkininkis S.Starickis nuo rugsėjo 12 iki 19 dienos, kai ir buvo pervežta stambi kontrabanda, nevykdė jokios sienos kontrolės, nesilankė nė viename būrio poste. 

Už aplaidų požiūrį į savo tarnybines pareigas papulkininkiui S.Starickiui pareikštas papeikimas, o poručikui M.Lesli skirtos trys paros arešto daboklėje. Generolas N.Morgoli pabrėžė, kad, pasikartojus tokiam poelgiui, bus sprendžiamas poručiko tinkamumas toliau eiti pasienio tarnybos karininko pareigas.

Prasižengę pasieniečiai gaudavo rykščių

Keletas žodžių apie pasienio kariuomenės žemesniojo rango kariškiams taikytas nuobaudas ir paskatinimus.

Alkoholio vartojimas nebuvo laikomas drausmės pažeidimu ir todėl nebaudžiamas. Bet užtat numatyta griežta atsakomybė už tarnybinius nusižengimus, ypač miegojimą poste. Pavyzdžiui, vien 1913 m. visoje Rusijoje už tai buvo nuteisti 162 pasieniečiai. Nusižengusiųjų laukė griežta drausminė atsakomybė – pradedant draudimu iki 30 dienų palikti postą ir baigiant areštu (paprastu, griežtu ir sustiprintu). Žemesniųjų laipsnių pasieniečiams taikyta ir plakimo rykštėmis bausmė. Iki penkiolikos smūgių galėjo nubausti būrio, o iki penkiasdešimties – brigados vadas.

Veikė ir plati skatinimų sistema – nuo padėkos iki apdovanojimo medaliu „Už drąsą“ ar ženklu „Už pasienio kontrolę“. Kartu su šiuo sidabriniu ženklu buvo įteikiamas ir sidabrinis laikrodis su išgraviruotu įrašu „Už puikią tarnybą pasienyje“ bei sidabrine grandinėle. Vidinėje ženklo pusėje buvo įrašas su dalinio pavadinimu, taip pat apdovanotojo vardas, pavardė ir rangas. Laikrodžio ciferblatą puošė imperatoriaus Nikolajaus II portretas. Nuo XX amžiaus pradžios žemesniųjų laipsnių pasieniečius apdovanodavo ir Georgijaus kryžiais. Už sulaikytą kontrabandą jie taip pat gaudavo piniginį atlygį – iki ketvirtadalio pardavimo sumos. Sulaikytųjų prekių nenaikindavo, bet parduodavo. Štai tik vienas užsakomasis skelbimas iš 1876 m. spalio 18-osios „Livonijos gubernijos žinių“: Taurogeno muitinė skelbia, kad nuo šių metų ateinančio lapkričio antros dienos pradės viešai pardavinėti konfiskuotas prekes, įkainotas iki 3000 rublių.

Kaip rodo istoriniai šaltiniai, nemažai dėmesio skirta pasieniečių ir muitininkų dvasiniam, psichologiniam klimatui. Kad pasienio sargybos kariškiai ir muitinės tarnautojai galėtų tinkamai atlikti savo krikščionių apeigas, XIX amžiaus antrojoje pusėje Libavoje (dab. Liepoja), Taurogene ir šešiose Lenkijos karalystės vietose prie pasienio sargybos komandų buvo sukurtos mobilios pravoslavų cerkvės.

Skiriant apdovanojimus, šventikai taip pat nebuvo užmirštami. 1904 m. liepos 1-osios duomenimis, Šv. Onos II ir III laipsnių ordinais bei Šv. Vladimiro IV laipsnio ordinu apdovanoti Taurogeno brigados cerkvės vyresnysis protojerėjus Konstantinas Bankovskis ir Erivano (Jerevano) brigados cerkvės šventikas protojerėjus Isakas Jordanovas.

Medalio įsteigimas susijęs su Taurage

Ir dar keletas žodžių apie pirmojo Rusijos imperijos apdovanojimo, medalio „Už drąsą“, skirto tiesiogiai pasieniečiams už ypatingus nuopelnus saugant sieną, atsiradimo istoriją. Ji artimai susijusi su Taurage.

1877 m. vasario 21-osios naktį grupė ginkluotų kontrabandininkų dešimtimi rogių mėgino nelegaliai įvažiuoti iš Prūsijos pusės, tačiau susidūrė su pasienio pėsčiosios sargybos grupe, kurioje buvo unter karininkas Akimas Kudlajus su trimis tarnybos draugais. Vykdydami komandą, kontrabandininkai sustojo, tačiau čia pat iššovė ir naudodamiesi, kad yra dauguma, puolė kareivius. Per susirėmimą karininkas Kudlajus, sužeistas į galvą ir plūsdamas krauju, sugebėjo du sienos pažeidėjus nudurti ir savo pavyzdžiu taip įkvėpė kitus, kad jie atlaikė nelygiavertes kautynes. Atvykusi pagalba sulaikė penkerias roges su kroviniu ir vieną kontrabandininką. Sužeistus ir žuvusius pažeidėjus jų draugai spėjo sukrauti į likusias roges ir grįžo už pasienio linijos. Iš ten dar kurį laiką buvo šaudoma į pasieniečius, tačiau niekam jokios žalos nepadaryta. Sulaikytoji kontrabanda įkainota 419 rublių, o Kudlajaus žaizda, nors, gydytojo vertinimu, ir labai rimta, pavojaus gyvybei nekėlė.

Caras Aleksandras II tų pat metų balandžio 29 dieną apdovanojo unter karininką Makarą Matiušenko dideliu sidabriniu medaliu su užrašu „Už drąsą“ nešioti ant kaklo, o jaunesnįjį vachmistrą Vasilijų Jefremovą ir unter karininkus Vasilijų Anosovą ir Akimą Kudlajų tokiais pat, tik mažesniais, medaliais nešioti atlape. Taip pat jiems suteiktos visos privilegijos, numatytos apdovanotiesiems už kovinius nuopelnus atliekant tarnybą pasienyje. Ant finansų ministro Michailo Reiterno teikimo caras ranka užrašė Šaunuoliai.

O atsirado šis medalis labai netikėtai. Tas pats finansų ministras carui rašė: Nusipelnę susidūrimuose su kontrabandininkais karininkai apdovanojami ordinais ir kardais, o sužeistais ar sužalotais jais rūpinasi Sužeistųjų komitetas. Kai dėl tokius pat drąsos pavyzdžius rodančių žemesniųjų laipsnių pasieniečių, jų apdovanojimas apsiribodavo pinigais ir tik 1875 metais du Tauragės brigados ir 114 Novotorgo pėstininkų pulko eiliniai Matiušenko ir Juksas apdovanoti Karinio 4 laipsnio ordino garbės ženklu. Tačiau ir karininkai, ir eiliniai pasieniečiai vienodai sužeidžiami ir sužalojami, tokie jų poelgiai turi būti prilyginami koviniams ir teikiami koviniai apdovanojimai.

Ant šio rašto caras savo ranka užrašė: Sutinku. Bet žemesniesiems laipsniams vietoje kovinio ordino duoti sidabro medalį už drąsą ir tai daryti ateityje.

Taigi, galima sakyti, tauragiškių pasieniečių dėka Rusijos pasienio sargybos ir muitinės žemesniųjų laipsnių kariškiai įgijo jiems už kovinius nuopelnus skirtą keturių laipsnių medalį „Už drąsą“ su visomis už tai priklausančiomis privilegijomis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vakarų fronto štabo viršininko 1915 m. spalio 14 dienos įsakymu sukurtas 600 žmonių šeštasis Tauragės pasienio raitelių pulkas.

Rusų kariuomenės veržimasis į Rytų Prūsijos teritoriją prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 17-ąją. Tačiau kariniai susidūrimai pasienio žemėse vyko jau gerokai anksčiau – tiesiogine prasme pirmosiomis karo dienomis.

To meto Tauragės pasieniečiai pirmieji pajuto sprogimų gaudesį ir kraujo skonį. Istorikai laiko, kad ir pirmieji rugpjūčio 3-iąją žuvę Rusijos kariai buvo Tauragės pasienio brigados štabsrotmistras Rambidis bei vachmistras Pristyžniukas. Bet apie juos, taip pat apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią, mūšius Tauragėje ir aplink Tauragę – kituose „Tauragės kurjerio“ rašiniuose.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras