Sprogstantys išeivijos gyvenimo pumpurai(0)
E.Skipičio foto
Tačiau pastangos nueina perniek, nes puošniai žydintis miško, pievos ar pelkės augalas yra sutvertas gyventi ir žydėti tik jam skirtoje vietoje. Išpuoselėtas dirvožemis, koks nors humusas ar iš B.Lubio sandėlių atvežtos trąšos niekuomet nepakeis gamtos duoto žydėjimo laiko ir vietos.
Kiek kitaip yra žmogaus gyvenime. Sakoma, kad žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau. Jeigu vien taip galvotume, išeitų, kad aname šimtmetyje lietuviško rojaus simboliu tapusios Čikagos skerdyklos buvo kaip tik ta vieta, kurioje vienu metu buvo susispietę tvirtų Lietuvos bernų raumenys. Beje, šiandien iš tų atmintinų U.Sinclairio knygoje „Džiunglės“ aprašytų skerdyklų Čikagoje, 42-osios ir Halsted gatvių sankryžoje, likę tik vartai, pro kuriuos XX amžiaus pradžioje lietuviai ėjo ieškoti geresnio gyvenimo. Ant tų bernų prakaito išaugo ne tik pasiturintis išeivijos materialus gyvenimas, bet ir lietuviškos išeivijos kultūra. Išeivijos reikalus tyrinėjantys istorikai teigia, kad pirmoji darbininkų emigracijos banga, prasidėjusi XIX a. viduryje ir vykusi iki 1914 m., apėmė apie 250 tūkst. žmonių. Dauguma mūsų tautiečių buvo menko išsilavinimo ir, atvykę į Ameriką, dirbo Pensilvanijos kasyklose, Čikagos skerdyklose arba rytinės Amerikos miestų įmonėse. Antroji, šiek tiek mažesnė, emigrantų banga paliko tėvynę ankstyvaisiais nepriklausomos Lietuvos laikais. Trečioji – išeivių, tiksliau, pabėgėlių banga pasklido po pasaulį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Dabar emigracijos bangos net nebeskaičiuojamos, nes, šalyje smunkant pragyvenimo lygiui, seka viena po kitos. Jau nebe Amerika šiandieninių, lietuviškai dar šnekančių išeivių tėvynė. Daugiausia laiškų su „šipkartėmis“ ateina iš Ispanijos, Airijos arba Norvegijos. Sprendžiant iš kriminalinių kronikų mūsų tautiečiai, ieškantys vietos po saule, yra gerokai įžūlesni, o gal ir kvailesni už lietuviškos kilmės ano meto čikagiečius. Todėl nenustembi išgirdęs, kad grupelė jaunų tauragiškių nesikankina ieškodami kelio į Luvrą. Už nedidelį kiekį alkoholio ir adrenalino jie mieliau imasi „apibombinti“ Paryžiaus priemiesčių prekybos centrus. Sudaužytų likimų vaikams Paryžiaus, o juo labiau pasaulio, kultūros vertybės – nė motais. Jeigu jas būtų galima pavogti, bematant pusvelčiui parduoti – tuomet kitas reikalas. Tačiau net mūsų vagišių mentalitetas yra provincialus. Dar nė vienas tautinis ilgapirštis, nukniaukęs kokį A.Modiljanio, V. van Gogo, A.Matiso ar P.Pikaso paveikslą, nebandė įsitvirtinti pirmuose dienraščių puslapiuose. Ko norėti, jeigu pretendentas į kultūros ministrus taip pademonstravo savo iškalbą, kad Tauragės vaikigaliams nebėra kur trauktis.
Kartais pasiirstai išeivijos interneto upėje, kurioje dar nesiveisia lietuviški krokodilai. Užsienietiška būtis atrodo ramiau. Airijos fotomanų svetainėje gyvenimas neturi jokio politinio burzgesio, todėl pats savaime yra gražus, kaip ir jo nuotraukos. Panašu, kad Airijos lietuviai labiausiai prisirišę prie savo šaknų, todėl kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo atodangos čia ganėtinai ryškios. Jungtinė Karalystė dabar mums, ko gero, labiau žinoma iš bestseleriu tapusios Andriaus Užkalnio knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Ne taip seniai Jungtinės Karalystės lietuvių naujienų portale „Anglija.lt“ pradėjo dirbti tauragiškių bičiulis, fotografas ir žurnalistas Anatolijus Jakimovas. Iš Londono rašyti elektroniniai laiškai dar nežaižaruoja kultūrinių renginių įspūdžiais, tačiau iš užuominų matyti, kad tautiečių gyvenimas ten nėra nuobodus. Regis, mūsų Kultūros ministerijai ar kokiam išeivijos departamentui, jeigu toks yra, emigrantų kultūrinė savastis nelabai rūpi. Jeigu svečiose šalyse kas ir nuveikiama lietuvių konsolidacijai, tai visa tai padaroma ten veikiančių bendruomenių arba iniciatyvių piliečių dėka. Valstybei labiau knieti iš emigrantų surankioti privalomojo sveikatos draudimo centus, negu tapti po pasaulį pasklidusių vaikų motina.
Kiekvienas pavasaris teikia vilties. Ne visuomet mums žinomas ir pastebimas emigrantų gyvenimas turi savo spalvas ir skonį. Pagaliau gal dar neatėjo tas laikas, kuris tautoje arba jos dalyje subrandina vidinę išraišką. Tačiau tyliai sproginėjantys išeivijos kultūrinio gyvenimo pumpurai teikia vilties, kad lietuviškas savitumas išliks ne tik kriminalinėse kronikose.
Tačiau pastangos nueina perniek, nes puošniai žydintis miško, pievos ar pelkės augalas yra sutvertas gyventi ir žydėti tik jam skirtoje vietoje. Išpuoselėtas dirvožemis, koks nors humusas ar iš B.Lubio sandėlių atvežtos trąšos niekuomet nepakeis gamtos duoto žydėjimo laiko ir vietos.
Kiek kitaip yra žmogaus gyvenime. Sakoma, kad žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau. Jeigu vien taip galvotume, išeitų, kad aname šimtmetyje lietuviško rojaus simboliu tapusios Čikagos skerdyklos buvo kaip tik ta vieta, kurioje vienu metu buvo susispietę tvirtų Lietuvos bernų raumenys. Beje, šiandien iš tų atmintinų U.Sinclairio knygoje „Džiunglės“ aprašytų skerdyklų Čikagoje, 42-osios ir Halsted gatvių sankryžoje, likę tik vartai, pro kuriuos XX amžiaus pradžioje lietuviai ėjo ieškoti geresnio gyvenimo. Ant tų bernų prakaito išaugo ne tik pasiturintis išeivijos materialus gyvenimas, bet ir lietuviškos išeivijos kultūra. Išeivijos reikalus tyrinėjantys istorikai teigia, kad pirmoji darbininkų emigracijos banga, prasidėjusi XIX a. viduryje ir vykusi iki 1914 m., apėmė apie 250 tūkst. žmonių. Dauguma mūsų tautiečių buvo menko išsilavinimo ir, atvykę į Ameriką, dirbo Pensilvanijos kasyklose, Čikagos skerdyklose arba rytinės Amerikos miestų įmonėse. Antroji, šiek tiek mažesnė, emigrantų banga paliko tėvynę ankstyvaisiais nepriklausomos Lietuvos laikais. Trečioji – išeivių, tiksliau, pabėgėlių banga pasklido po pasaulį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Dabar emigracijos bangos net nebeskaičiuojamos, nes, šalyje smunkant pragyvenimo lygiui, seka viena po kitos. Jau nebe Amerika šiandieninių, lietuviškai dar šnekančių išeivių tėvynė. Daugiausia laiškų su „šipkartėmis“ ateina iš Ispanijos, Airijos arba Norvegijos. Sprendžiant iš kriminalinių kronikų mūsų tautiečiai, ieškantys vietos po saule, yra gerokai įžūlesni, o gal ir kvailesni už lietuviškos kilmės ano meto čikagiečius. Todėl nenustembi išgirdęs, kad grupelė jaunų tauragiškių nesikankina ieškodami kelio į Luvrą. Už nedidelį kiekį alkoholio ir adrenalino jie mieliau imasi „apibombinti“ Paryžiaus priemiesčių prekybos centrus. Sudaužytų likimų vaikams Paryžiaus, o juo labiau pasaulio, kultūros vertybės – nė motais. Jeigu jas būtų galima pavogti, bematant pusvelčiui parduoti – tuomet kitas reikalas. Tačiau net mūsų vagišių mentalitetas yra provincialus. Dar nė vienas tautinis ilgapirštis, nukniaukęs kokį A.Modiljanio, V. van Gogo, A.Matiso ar P.Pikaso paveikslą, nebandė įsitvirtinti pirmuose dienraščių puslapiuose. Ko norėti, jeigu pretendentas į kultūros ministrus taip pademonstravo savo iškalbą, kad Tauragės vaikigaliams nebėra kur trauktis.
Kartais pasiirstai išeivijos interneto upėje, kurioje dar nesiveisia lietuviški krokodilai. Užsienietiška būtis atrodo ramiau. Airijos fotomanų svetainėje gyvenimas neturi jokio politinio burzgesio, todėl pats savaime yra gražus, kaip ir jo nuotraukos. Panašu, kad Airijos lietuviai labiausiai prisirišę prie savo šaknų, todėl kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo atodangos čia ganėtinai ryškios. Jungtinė Karalystė dabar mums, ko gero, labiau žinoma iš bestseleriu tapusios Andriaus Užkalnio knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Ne taip seniai Jungtinės Karalystės lietuvių naujienų portale „Anglija.lt“ pradėjo dirbti tauragiškių bičiulis, fotografas ir žurnalistas Anatolijus Jakimovas. Iš Londono rašyti elektroniniai laiškai dar nežaižaruoja kultūrinių renginių įspūdžiais, tačiau iš užuominų matyti, kad tautiečių gyvenimas ten nėra nuobodus. Regis, mūsų Kultūros ministerijai ar kokiam išeivijos departamentui, jeigu toks yra, emigrantų kultūrinė savastis nelabai rūpi. Jeigu svečiose šalyse kas ir nuveikiama lietuvių konsolidacijai, tai visa tai padaroma ten veikiančių bendruomenių arba iniciatyvių piliečių dėka. Valstybei labiau knieti iš emigrantų surankioti privalomojo sveikatos draudimo centus, negu tapti po pasaulį pasklidusių vaikų motina.
Kiekvienas pavasaris teikia vilties. Ne visuomet mums žinomas ir pastebimas emigrantų gyvenimas turi savo spalvas ir skonį. Pagaliau gal dar neatėjo tas laikas, kuris tautoje arba jos dalyje subrandina vidinę išraišką. Tačiau tyliai sproginėjantys išeivijos kultūrinio gyvenimo pumpurai teikia vilties, kad lietuviškas savitumas išliks ne tik kriminalinėse kronikose.
