Sovietinė kariuomenė Tauragėje(9)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-10-28 06:19

Tauragės raketų pulko jubiliejus

Tikriausiai nedaug suklysiu sakydamas, kad sovietiniu laikotarpiu Tauragė buvo vienas labiausiai militarizuotų Lietuvos rajonų. Sovietų kariuomenės dalinių nuo 1939 metų buvo daugelyje vietovių, net keista, kad tokioje mažoje šalyje išsiteko keletas stambių karinių aerodromų, poligonų, daug karinių miestelių.

Kariuomenę Tauragėje paliko

Tačiau Tauragė ir čia išsiskyrė, matyt, pirmiausiai dėl to, kad yra prie pat sienos. Jau prieškariu pilyje įsikūrė 106-ojo Tauragės pasienio būrio štabas, o patį būrį sudarė penkios užkardos su bemaž 3000 karių. Įdomi šio karinio junginio sukūrimo istorija. Jis atsirado Lietuvai formaliai dar būnant nepriklausoma suverenia valstybe, nors, kaip žinia, sovietų daliniai įžengė į Lietuvą 1940 metų birželio 15-ąją. Seimas dar nebuvo priėmęs sprendimo stoti į SSRS, o birželio 22-ąją (įdomus sutapimas!) toks majoras Leontijus Golovkinas išleido įsakymą Nr.1, paskelbusį apie pasienio būrio, kuris po trijų dienų perėmė sienos su Vokietija apsaugą ir suformavimą. 1942 metais šis NKVD žinioje buvęs junginys performuotas į 106 pasienio pulką užnugario apsaugai ir diversantams gaudyti.

Tauragės rajone buvo dislokuota ir dalis 105-ojo Kretingos pasienio būrio užkardų bei 125-oji šaulių divizija, prasidėjus karui, gynusi Tilžės–Šiaulių geležinkelį ir plentą 40 kilometrų fronte. 

Tačiau karas po keleto metų baigėsi. Išnyko SSRS–Vokietijos siena. Tuo pačiu, sakytum, nebeliko ir poreikio Tauragėje laikyti didelės kariuomenės. Deja...

Kariniai daliniai buvo perdislokuoti ten, kur dėl praūžusių karo veiksmų ir taip nebuvo pakankamai gyvenamojo ploto civiliams poreikiams tenkinti. Tačiau, pavyzdžiui, Tauragėje vietoje 119-osios gvardijos šaulių divizijos įkurdinus du 71-osios gvardijos divizijos pulkus, Pabaltijo karinės apygardos vadas armijos generolas Ivanas Bagramianas 1946 metų spalio 31 dienos rašte LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui pareikalavo skirti 140 butų karininkams. Politinis ir ideologinis kontekstas, žinoma, neleido kariškių poreikių netenkinti.

Lietuvos SSR vyriausybės garbei reikia pasakyti, kad neretai kariškių reikalavimai, kaip nepagrįsti, neįvertinantys respublikos galimybių, būdavo atmetami. 1971 metais tos pačios Pabaltijo karinės apygardos vadas kreipėsi į LSSR MT pirmininką prašydamas perkelti jungtinį karinį dalinį iš Tauragės karinio miestelio arčiau Vilniaus ir skirti 985 tūkstančius rublių naujų patalpų statyboms bei kapitaliniam remontui. Po karinio dalinio patalpų apžiūros nustatyta, kad statiniai yra patenkinamos būklės, dėl to Valstybinė plano komisija pateikė išvadą, jog naujų pastatų Tauragės mieste dislokuotam kariniam daliniui statyti nebūtina.

Įvairiais laikotarpiais Tauragėje stovėjo atskirasis nepilotuojamų skraidymo aparatų pulkas, atskirasis radiorelinis batalionas, feldjėgerių pašto ryšio stotis, radiolokacinė kuopa Norkaičiuose, desantinis šturmo batalionas, civilinės gynybos pulkas ir, žinoma, garsieji raketininkai.

Misija – saugoti Luizos tiltą

„Tauragės kurjerio“ skaitytojai jau susipažino (o dažnas dar ir pats tai atsimena) su Šilinės girininkijos miške bemaž tris dešimtmečius gyvavusia antžemine balistinių branduolinių raketų baze. Beje, neseniai pavyko aptikti duomenų apie niekur neskelbtą ten įvykusį rimtą incidentą (kiek tokių incidentų dar yra nežinomi?). Atliekant reglamentinius darbus, praporščikas Morozovas nukreipė suspaustą orą ne į tą vietą ir pažeidė vieną svarbų raketos mazgą. Kariškių pasaulyje triukšmas buvo labai didelis, bet kaip įprastai įslaptintas tiek, kad ir šiandien ne viskas apie tai iki galo žinoma. Kita vertus, nemažai Tauragės miškuose tarnavusių kareivių ir karininkų mirė nuo vėžio – tauragiškiams tai galėtų būti ypač svarbi informacija pamąstymui...

Raketos išgabentos 1988 metais, o bazė, kaip daug kur rašoma, esą atiduota sovietinės armijos motorizuotų šaulių pulkui, kuris iš Lietuvos išvestas 1992 metais. Tačiau iš tikrųjų čia, vienoje iš trijų likusių teritorijų, 1989 metų kovo 18 dieną įsikūrė iš Vokietijos Kenigsbriuko miesto išvestas 1044-asis atskirasis desantinis šturmo batalionas. Karininkai apsigyveno Taurų kariniame miestelyje, o desantininkai – miške.

Septintojo dešimtmečio viduryje gimė idėja kurti specialias desantines pajėgas, galinčias operatyviai talkinti puolantiems sausumos kariuomenės daliniams. Skirtingai nuo oro desanto, šie vyrukai dažniausiai nesileisdavo parašiutais, o išsilaipindavo gausiomis jėgomis su šarvuočiais ir kita specialiąja technika. Šie ypač slapti daliniai kūrėsi to meto soclagerio šalyse ir pirmiausiai Vokietijos demokratinėje respublikoje, o karo atveju privalėjo užimti ir naikinti priešo ryšių mazgus, perkėlas, aerodromus, raketines bazes.

Pirmosios tankų armijos 1044-asis atskirasis desantinis šturmo batalionas gimė 1979 metų pabaigoje Vokietijos Brandenburgo žemės Jüterbogo rajone, Forst Zine. Jį sudarė trys parašiutininkų desanto ir viena desantinė šturmo, minuotojų, žvalgybos, ryšių, zenitinė-raketinė, materialinio-techninio aprūpinimo kuopos, prieštankinė baterija. Siekiant išvengti nestatutinių santykių, batalione tarnavo tik bendraamžiai vieno šaukimo kariai. Dalinį perkėlus į Tauragę, visos kuopos tapo desantinėmis šturmo kuopomis. Patys aukšti kariškiai neslėpė, kad Pabaltijis pasirinktas dėl vis labiau stiprėjančio Baltijos respublikų nacionalinio išsivadavimo judėjimo kaip realiausias galimų vidaus konfliktų regionas. Viena naujų batalionui skirtų užduočių buvo Karalienės Luizos tilto per Nemuną apsauga. 1989–1990 metais dar vykdytos bataliono šuolių su parašiutais iš sraigtasparnių pratybos. 1990 metų rugsėjo 13-ąją įvyko viena didžiausių ne tik dalinio istorijoje tragedijų, kurios liudininkų ir šiandien galima rasti Tauragėje. Vykstant į mokymų rajoną, netoli Pašaltuonio kaimo apvirto sunkvežimis su trečiosios kuopos kariais. Užsiliepsnojo iš prakirsto kuro bako pradėjęs tekėti benzinas, įkalinęs kėbule po tentu sėdėjusius karius. Nuo žaizdų mirė 12 žmonių, o dar septyni pateko į ligoninę. Tragediją tyrė paties SSRS gynybos ministro vadovaujama aukštų kariškių grupė. Kartu vykęs karininkas nuo atsakomybės išsisuko, o štai vairuotoją karinis tribunolas nuteisė.

Desantininkai Tauragėje

1989 metais sulaukta tik 20 šauktinių karių. Desantininkų jau vos užteko sargybai ir įvairiems darbams pačiame batalione. Todėl tų pat metų gruodžio mėnesį nutarta šiuos dalinius perduoti oro desanto kariuomenei ir 1990 metų rudenį technika perkelta į Kaliningradą.

Padėjo ir civiliams, likvidavo avarijas

Taigi, panaikinus Tauragėje raketinę bazę, jos vietoje Viešvilės miškuose liko trys savotiški kariniai miesteliai. Viename įsikūrė minėtasis desantinis šturmo batalionas, kito sandėliuose laikytos neutilizuotos kovinės raketų galvutės. O trečiajame bazavosi 405-asis atskirasis nepilotuojamų skraidymo aparatų pulkas, pavaldus tiesiogiai Pabaltijo karinės apygardos vadovybei.

Šiandien, kai dronus skraidina net vaikai, juokingai gali nuskambėti rimtas nepilotuojamo aparato įvardijimas armijoje. Juo labiau, kad ir čia dabar tokie aparatai yra tapę gana pavojingais ginklais. Betgi kalbame apie jau toloką praeitį. 405-asis pulkas, kurį sudarė trys nepilotuojamų žvalgybos aparatų ekadrilės, sukurtas 1989 metais ir gyvavo vos devynerius metus. Nepilotuojami aparatai buvo naudojami oro žvalgybai ir kaip taikiniai. Nesunaikinti jie galėdavo grįžti į starto vietą ir nusileisti parašiutais arba susinaikindavo patys. Tiesa, realios pratybos vyko toli nuo Tauragės – Kaliningrado srities mokomajame poligone.

1992 metų pavasarį pulkas persikėlė į miestą, į tuo metu jau išformuoto 232-ojo atskirojo mechanizuoto civilinės gynybos pulko patalpas Vytauto gatvėje. Kaip vėliau prisiminė čia tarnavusieji kariai, tai buvęs ypač modernus miestelis su dviejų aukštų klubu, sporto sale, bufetu. Didelės žiūrovų salės scena turėjo sukamąjį ratą. Ne kiekvieni karininkų namai galėjo pasigirti tokiomis sąlygomis. Lietuvos SSR vyriausybė taip savotiškai atsidėkojo Civilinės gynybos pulkui už dalyvavimą likviduojant katastrofų, avarijų padarinius visame Pabaltijyje ir Kaliningrado srityje. Tauragės kariškiai 1982 metų sausį šalino tankerio avarijos Klaipėdos uoste padarinius, kai į vandenį pateko 5000 tonų mazuto. Iki birželio mėnesio avarijos žymių nebeliko. 1984 metų žiemą Lietuvą užgriuvo neįtikėtini 30 laipsnių šalčiai. Į tolimą slidžių žygį išsirengusi mokinių grupė su mokytoja pakliuvo stiprion pūgon. Kariškiams lengvuoju tanku PT-76 pavyko surasti ir išgelbėti visus vaikus, deja, mokytoja, išėjusi ieškoti pagalbos, sušalo... Civilinės gynybos pulkas dalyvavo ir likviduojant Jonavos „Azoto“ avariją 1989 metų kovą, kai gamykloje išsiliejo beveik 8000 tonų amoniako. 1990 metais pulkas išformuotas.

1992 metų rugsėjo 8 dieną, Rusijos Federacijos gynybos ministrui Pavelui Gračiovui ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui pasirašius Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafiką, prasidėjo realus išvedimo procesas. Tauragėje jis vyko palyginti sklandžiai, nors užfiksuota ir keletas incidentų.

Karo istoriko dr. Gintauto Surgailio monografijoje „Rusijos kariuomenės išvedimas 1990–1993“ minima, kad 1992 metų gegužės 6-ąją kariniame dalinyje Vytauto gatvėje per apmokymus į duobes buvo pilamas mazutas. 200 litrų statinė užsiliepsnojo ir sprogo. Ten pat galima sužinoti, kad gegužės 18 dieną Tauragėje nusileidęs karinis lėktuvas iš Kaliningrado. Įdomu, kur, kokiame Tauragės aerodrome tai galėjo įvykti. Po penkių dienų, gegužės 23-iąją, vidurdienį, senajame stadione nusileido karinis sraigtasparnis. Iš jo išlipęs karine uniforma apsirengęs žmogus pasiteiravo, kur rasti karinį dalinį. Žmonėms nurodžius, sraigtasparnis pakilo ir nusileido karinio dalinio Vytauto gatvėje stadione. O po dviejų dienų, 4 valandą nakties, Tauragės policijos komisariato pareigūnai sulaikė iš geležinkelio stoties išvažiuojantį automobilį, priklausiusį Tauruose dislokuotam radiorelinio ryšio batalionui. Dengtame kėbule važiavo septyni kareiviai ir lydintis karininkas.

 „Gorodokas“

Šiame rašinyje ne kartą minimas Taurų karinio miestelio pavadinimas. Mano vaikystės laiku tai buvo tiesiog „gorodokas“, į kurį be ypatingo reikalo niekas nevažiuodavo. Tačiau Taurai reiškė tik gyvenvietės pavadinimą ir pašto adresą. O štai karinis miestelis vadintas tiesiog miesteliu, kariškių terminija, „Žiemos“ miesteliu. Niekas negali pasakyti, kaip atsirado šis pavadinimas – bet tikrai ne dėl karininkų gyvenamosios vietos.

Taurų kariniame miestelyje, už automobilių parko, buvo paslaptingas objektas su aukštais antenų stiebais – vadinamasis antenų laukas. Iki šiandien mūsų krašte tarnavę sovietų kareiviai internete mėgina išsiaiškinti šio objekto paskirtį, kadangi ten sukiojosi kariškiai ne su ryšininkų, bet artileristų emblemomis. Galima spėlioti, kad antenų laukas (Priėmimo-perdavimo radijo centras) priklausė Strateginės paskirties raketinių pajėgų pulkui. Ten tarnavę vaikinai maskuotės tikslu labai mėgo nešioti įvairių kariuomenės rūšių ženklus ir emblemas.

Sprendžiant iš to, kad antenos (vadinamojo Nadenenkos dipolio) ilgis buvo 2x50 ar net 100 metrų, ryšys palaikytas ilgosiomis bangomis. O pagal kryptį korespondentai turėjo būti Rytuose (Maskvoje, Smolenske ir pan.). Tačiau taip ir liko neatsakytas klausimas, ar šis centras veikė visą laiką, ar tik pulko gyvavimo pradžioje. Jeigu taip, vėliau jis privalėjo būti tik labai griežtai saugomas. Už to paties miestelio, greta vadinamosios šaudyklos, vietos vaikai dažnai rasdavo plytinių sienų griuvėsius su užrašais 1956, 1958. Taip pat internete pavyksta aptikti tuo metu kariniame miestelyje augusių paauglių liudijimų apie toje pat vietoje po žeme įkastą paslaptingą cisterną, iš kurios, karininkų lydimi, kareiviai su dujokaukėmis ir cheminės apsaugos kostiumais kažką semdavo (gal tikrino). Tada aplink plačiai sklisdavo azoto rūgšties kvapas. Vienas buvęs tauragiškis prisiminė tokią pat talpą, bet jau tuščią, už miestelio, prie pelkių, kur buvo kariniai garažai. Šaudykla taip pat nepanėšėjusi į tikrą šaudyklą, nes tai buvo paprasčiausia 50x70 metrų aikštelė, apjuosta trijų–keturių metrų aukščio žemių pylimu. Įdomu, kas ten galėjo būti.

Vykdė didelio masto pratybas

Ir dar šiek tiek informacijos, manau, galinčios sudominti skaitytojus. Šiandien, kai tiek rimto nerimo kelia įvairios Rusijos kariuomenės pratybos, ypač dar šviežios atmintyje „Zapad 2017“, neprošal prisiminti ir anksčiau vykusius panašius mokymus. Juolab, kad jie vyko ir visai šalia Tauragės.

Kalbu apie Pabaltijo karinės apygardos mokymus „Neman 1979“. Žinant, kad po Antrojo pasaulinio karo Tilžėje bazavosi divizija, turėjusi per 300 tankų, galima suprasti, kokia tai buvo pavojinga jėga ir kokios galėjo būti jos veiklos pasekmės Tauragei... 1979 metais nuo liepos 23-iosios keturias dienas vyko vadinamoji aktyvioji pratybų fazė. Tankistai į Tauragės miškus atvyko liepos pradžioje. Įdomu, kurioje rajono vietoje tai vyko ir kiek buvo tų tankų. Kaip vėliau prisipažino vienas kariškis, iki tol visos pratybos vykdavo dažniausiai žiemą. O čia vasara! Palapinėse miegant nešalta, dieną nereikia veltinių... Puikus maitinimas! Dieną visi ekipažai užsiiminėjo praktiniu važiavimu ir taktika, o jų „turiningu“ laisvalaikiu rūpinosi politiniai darbuotojai. Į pratybas buvo pakvieti NATO šalių stebėtojai, todėl aukščiausioji karinė valdžia nutarė parodyti, kaip sakoma, „prekę visu gražumu“. Pradžioje buvo rengiamasi priblokšti tikėtiną vakarų priešą taktinėmis gudrybėmis, tačiau vėliau apsistota ties paprasčiausia tankų galybės demonstracija. Visas pulkas (o tai netoli 100 tankų) prie stebėtojų bokštelio stoja į vieną liniją ir pagal komandą sinchroniškai iššauna devynis ar 12 kartų... Kad prakeiktieji buržujai, visa tai pamatę, net negalvotų pulti pirmosios nugalėjusio socializmo šalies... „Repeticijos“ tęsėsi keletą dienų, ekipažams net nusibodo šaudyti. Pratybas filmavo Maskvos centrinė televizija. Tačiau kai Latvijos radijo žurnalistai po interviu paklausė vaikinų, ką jie norėtų išgirsti per radiją, Vladimiras Visockis atkrito iš karto. Apsiribota ansambliu „Pesniary“. 

***

O šio rašinio pabaigai labiausiai tiks buvusio raketininko, dabar politikos mokslų daktaro profesoriaus Vladimiro Penkovo žodžiai. Jis, baigęs universitetą, metus atliko privalomąją karinę tarnybą Tauragės miškuose ir bendravo su karininkais, 1962 metais lydėjusiais sovietines raketas į Kubą. Štai ką V.Penkovas parašė po daugelio metų: Kasdien matęs ir lietęs atominę „gražuolę“, iki šiandien tebejaučiu lengvą siaubą, kai suvokiu, kuo galėjo pavirsti mūsų planeta, jeigu Nikita Chruščiovas ir Džonas Kenedis nebūtų radę išeities iš Karibų krizės...

Skaityti komentarus (9) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras