Socialinių būstų statyba Tauragėje. Pirmosios respublikos metai(7) 

Edmundas MAŽRIMAS

2016-12-06 21:18

Naujų namų statyba prieškario Tauragėje. Iš E.Mažrimo archyvo

Tauragės miesto istorija, jos pažinimas glaudžiai susiję su bendrąja miesto urbanistine bei architektūrine raida. Tauragė, kaip gyvenvietė, vėliau tapusi miesteliu ir įvairių valstybių administraciniu centru, nuolat turėjo spręsti, kaip apgyvendinti, ir kuo patogiau, vis augantį miestelėnų būrį. Šis uždavinys įvairiu laiku buvo sprendžiamas pagal galimybes, tačiau su meile. Šiame rašinių cikle norisi prisiminti pirmuosius, o vėliau ir tolimesnius Tauragėje pradėtus statyti bendruosius gyvenamuosius statinius, juose gyvenusių tauragiškių džiaugsmus ir lūkesčius. Šiandien Tauragė ne tik vis gražėja, bet ir turi puikią istorinę praeitį. Kasdien mylėdami savą kraštą, turėsime ir ateitį.

Tauragėje šimtmečius sprendžiama gyvenamojo būsto problema vis dar lieka aktuali. Šiandien Tauragės butų ūkio bendrovė administruoja ir eksploatuoja 4721 butą daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose. Sovietmečiu vykusi sparti daugiabučių bei individualių namų ir šiandieninė individualių namų statyba, irgi nepraradusi spartos, prisideda prie gyvenamojo būsto klausimo sprendimo.

Pastaruoju metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė, skirdama valstybės biudžeto asignavimus savivaldybėms, vis daugiau lėšų skiria socialinio būsto plėtrai. Savivaldybėse sukauptos lėšos skiriamos socialinio būsto fondui plėtoti. Taip suteikiama parama gyventojams, įrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti ar jo sąlygoms pagerinti. Tokiu būdu užbaigiama nauja socialinių būstų statyba ar rekonstruojami esami pastatai, pritaikant juos gyventi.

Sprendžiant šiuos klausimus neišsiskiria ir Tauragės rajono savivaldybė. 2014 m. duomenimis, Tauragės rajono savivaldybė valdė daugiau nei 510 socialinių būstų, iš kurių 438 administravo UAB Tauragės butų ūkis. Socialinio būsto problema sprendžiama, tačiau ji buvo ir vis dar lieka aktuali. Šiandien Tauragės rajono savivaldybėje pageidaujama maždaug 813-os socialinių būstų.

Tauragėje, rūpinantis gyvenamaisiais būstais, vyko įvairiausių pastatų statyba, pradedant laikinais barakais ir baigiant ištaigingais kotedžais. Per laiką, statant gyvenamuosius namus, išryškėjo kiekvieno laikmečio savita architektūros išraiška ir keliami uždaviniai. Tauragėje, pasienio miestelyje, vieni dinamiškiausių architektūrinių sprendinių glaudžiai persipynė su Mažosios Lietuvos architektūros tradicijomis. Buvo Pirmosios Respublikos laikmetis. Tarp Didžiojo ir Antrojo pasaulinių karų per palyginti trumpą laiką mieste gyvenamųjų būstų statybos ir jo suteikimo klausimai buvo sprendžiami įvairiai. Tad neatsitiktinai norisi prisiminti šį miesto užstatymo laikmetį.

Kalbėti ir vertinti šį laikmetį Tauragėje nėra paprasta. Šis klausimas nėra tirtas, apie tai nėra kalbėta, ir tai apsunkino iškelto uždavinio sprendimą. Darbas pradėtas su metų metais kaupta istorine, ikonografine informacija, kurią pasisekė papildyti medžiaga, aptikta Tauragės apskrities archyve. Už tai esu dėkingas Tauragės apskrities archyvo darbuotojoms, dėkingas ir prisidėjusiems tauragiškiams. Šis rašinys turėtų būti dar viena istorinė plyta į Tauragės praeities pažinimo statybą.

IŠ ISTORIJOS 

Tauragės krašte socialinio būsto ištakų reiktų ieškoti XIX a. viduryje krašto dvaruose, kai dvarų baudžiauninkams pradėta kumetynuose suteikti būstus ir kitą minimalią socialinę pagalbą. Šiuo klausimu iš visų krašte gyvavusių dvarų reiktų išskirti Tauragės dvarą. 1846 m. Tauragės dvaras majorato (paveldėjimo) teisėmis atiteko Rusijos valstybės veikėjui generolui kunigaikščiui Hilarijonui Vasilčikovui (1776–1847). Vėliau Tauragės dvarą valdant Aleksandrui (1818–1881), jo sūnui Borisui (1860–1931) Vasilčikovams, iki Didžiojo karo pradžios vyko reikšmingų ūkinių, kultūrinių, socialinių pakitimų ne tik dvare, bet ir Tauragės mieste.

XIX a. antrojoje pusėje Vasilčikovai pertvarkė Tauragės dvarą. Pastatė naujų ūkinių, pramoninių ir kitų pastatų. Tarp naujų socialinių pastatų buvo mūrinis kumetyno pastatas. Dvaro kumetynas buvo naudojamas iki pat Didžiojo karo, o 1920 m., parceliuojant dvarą, jame įsikūrė Tauragės apskrities pirmoji ligoninė. Šiandien, lyginant ir pratęsiant socialinio būsto tradicijas, buvusio kumetyno pastate veikia 2013 m. gražiai renovuoti Tauragės nakvynės namai.

Vasilčikovų valdymo laiku kiekvienai Tauragės dvaro kumetyne  gyvenančiai šeimai buvo duodamas atskiras kambarys su virtuve, apie 15 arų žemės. Šeimos išlaikydavo po karvę, 1–2 paršiukus. Vienas darbininkas žiemą uždirbdavo per dieną po 25, vasarą – 60 kapeikų. Dvare iš vienos šeimos privalėjo dirbti du žmonės, kiti šeimos nariai galėjo dirbti samdiniais. Pastarieji žiemą per dieną uždirbdavo 60 kapeikų, vasarą – 1 rublį.

Modernus Tauragės dvaro valdytojų Vasilčikovų ūkininkavimas ir naujai sprendžiami dvare dirbančių žmonių socialiniai reikalai yra naujo požiūrio į visuomenę, neišskiriant socialinio lygmens, pavyzdys.

BARAKAI

Šiandien gyvenamasis būstas „barakas“ turi visai kitą įvardinimą, tačiau jis išlaikė tikrąją prasmę. Barakas – tai nedidelis gyvenamasis būstas bendrame pastate. Šių laikų studentai barakais vadina studentiškus bendrabučius, o iš tikrųjų baraku yra vadinamas gyvenamasis būstas (iš italų kalbos – laikinas, greitai surenkamas gyvenamasis pastatas). Tradiciškai barakas statomas medinis, vieno aukšto, dažniausiai naudojamas karo metu kareivinėms, karo belaisviams, neturtingų gyventojų apgyvendinimui ir panašiai.

Tauragėje barakų statyba prasidėjo prieš šimtą metų, Didžiojo karo metais. 1915 m. vokiečiai per Tauragę nutiesė siaurąjį geležinkelį, o pagrindinį geležinkelio mazgą ir stotį pastatė prie šiandienos Aerodromo ir Šilalės gatvės, tada prie Šilalės gatvės rusų belaisviams pastatė barakus. Tada belaisviai dirbo prie siaurojo, o vėliau ir prie plataus geležinkelio statybos. Nutiesus geležinkelį ir pasibaigus karui, barakai liko tušti. Po Didžiojo karo Tauragėje nebuvo kur gyventi, miesto pastatus sunaikino karas. Tad ieškodami prieglobsčio šiuose barakuose apsigyveno tauragiškiai. 1939 m. „Lietuvos žinios“ rašė: Pagal Tauragės–Šilalės vieškelį yra beturčių kolonija, kuri gyvena barakuose. Tokių barakų yra 3, kiekviename po 7 patalpas. Jie pastatyti vokiečių 1915 m. karo belaisviams. Dabar jie apgriuvę ir netinka žmonėms gyventi. Mažuose, sulūžusiuose, tamsiuose drėgnuose buteliuose sukimšta 8–12 žmonių šeimos, daugiausia vaikai. Tai išbadėjusių kolonija.

Barakai Tauragėje, prie Jūros upės 1960 m. Iš E. Mažrimo archyvo

1939 m. laikinuose barakuose buvo 21 butas ir gyveno 127 žmonės. Tais pačiais metais buvo parengtas pigių butų kolonijos projektas. 1940 m. naujų barakų projekto realizavimas įtrauktas į miesto savivaldybės biudžetą. Iš pradžių numatyta statyti du korpusus po 6 butus, visa tai turėjo kainuoti 20 tūkstančių Lt. Projekte numatyti lentiniai karkasiniai pastatai, vienai šeimai skiriant 16–17 mkambarį ir 9–10 m2 virtuvę. Kieme numatyta malkinė su lauko tualetu ir 22x5 m žemės sklypas. Šie gyvenamieji būstai buvo skirti nepasiturinčioms šeimoms.

Liūdno likimo barakai sulaukė ir vėliau, jau Antrojo pasaulinio karo metais. Tada barakuose gyveno iš Leningrado srities (Rusijos Federacija) darbams evakuoti rusai. 1944 m. artėjant frontui, kaip rašo tų metų „Tarybų Lietuva“, rugpjūčio mėnesį pradėjo deginti Tauragės miesto pakraščius. Vokiečiai pirmiausia sudegino Barakų rajono ir Šilalės paplentės trobesius...

Nors tada frontui iki Tauragės dar buvo likę 60 km ir frontas miestą pasiekė tik spalio 10 d., Antrojo pasaulinio karo metu nacių ir sovietiniai okupantai Tauragėje savo užmačias vykdė užkariautuose, karo nesugriautuose mieste likusiuose pastatuose. Vokiečių nacistai Tauragės žydus sunaikinimui sutelkė ir laikiną getą įrengė buvusioje Lietuvos kariuomenės 7-ojo pulko kareivinių teritorijoje, kur Sovietinės Rusijos kariškiai buvo pastatę medinius garažus. Ten jau po karo, 1944–1947 m., buvo laikomi jau kare pralaimėjusios vokiečių armijos karo belaisviai, kurių didžioji dalis palaidota gretimo Visbarų kaimo žvyrduobėje.

Regis, Antrojo pasaulinio karo metais Tauragėje karinių barakų statybos, atmetant laikinus būstus sovietiniams karo belaisviams, buvusius greta Daržų gatvės, neliko. Tačiau suglumino Tauragės apskrities archyve aptiktas 1944 m. rugpjūčio mėnesį parengtas vokiečių kariuomenės karinių barakų projektas. Dokumente nėra kalbama apie barakų paskirtį, tačiau pagal projekto parengtį, jo išplanavimą barakai buvo skirti kariškiams. Tikėtina, kad vokiečiams nepasisekus kautynėse su Sovietine armija prie Dubysos buvo sumanyta telkti papildomus karinius junginius Tauragėje. Tuo buvo siekiama prie savo valstybinės sienos labiau pasipriešinti Raudonosios armijos puolimui. Tačiau pastatyti šiuos karinius barakus sutrukdė į vakarus sparčiai artėjęs frontas. 

GELEŽINKELIO BARAKAI

Per Antrąjį pasaulinį karą dėl karinės strategijos labiausiai nukentėjo sauskelių tinklas, ypač geležinkelis. Buvo sunaikinti ar kitaip sugadinti tiltai, geležinkelio keliai ir kita šio susisiekimo infrastruktūra. Atsitraukdami iš Tauragės vokiečiai suniokojo geležinkelio stotį, susprogdino traukinių depą, prekių sandėlį, pakrovimo ir iškrovimo rampas, geležinkelio iešmus, hidrantus ir kitą geležinkelio įrangą. Po karo susirūpinta geležinkelio atstatymu, o vėliau – geležinkelio kelio atšakų tiesimu į naujai pastatytas gamyklas, pramoninius centrus.

Tvarkantys geležinkelį civiliai darbininkai ir geležinkelį aptarnaujantys buvo apgyvendinti dviejuose mediniuose barakuose už geležinkelio, tarp naujai nutiestos geležinkelio atšakos į grūdų elevatorių.

Apie 1958–1959 m. už geležinkelio, prie Sandėlių gatvės, buvo pastatytas medinių barakų „miestelis“. Aštuoniuose iš medinių skydų suręstuose barakuose gyveno sovietų armijos kariškiai. Ten buvo kariškių štabas, o viename barakų buvo įrengtas klubas, kuriame demonstruodavo kino filmus, vykdavo kariškių šventiniai pobūviai. Nors tauragiškiai kalbėdavo, kad kariškiai atstato  geležinkelį, tačiau tiek kariškių geležinkelio darbams buvo per daug. Juo labiau, kad šiems darbams užteko ir civilių darbininkų.

Šaltojo karo metais vyko spartus apsiginklavimas balistinėmis raketomis. Sovietų armijos antžeminių balistinių vidutinio nuotolio raketų kompleksas R-12 į kariuomenės ginkluotę priimtas 1959 m. Nuo tada visoje Sovietų Sąjungoje pradėti statyti raketiniai kompleksai. Tuo tikslu Lietuvoje buvo dislokuoti 5-osios raketinės armijos keturi pulkai. Vienas jų, 637-asis raketinis pulkas, buvo dislokuotas Tauragėje (Sakalinėje), o raketinė bazė įrengta Sakalinės miške. Tikėtina, kad šiuose barakuose ir gyveno Sakalinės raketinės bazės statytojai. 1959–1960 m. nemažai sovietų kariuomenės karininkų, stačiusių raketinę bazę, ir lakūnai, lėktuvų skraidymais saugoję statybos erdvę, gyveno privačiai, namuose greta geležinkelio. Tuomet trys sovietų karininkai lakūnai buvo apsigyvenę ir mūsų naujai pastatytame nedideliame name Darbininkų gatvėje.

Apie 1960 m., pastačius raketinę bazę Sakalinėje (šiandien ten dislokuotas Lietuvos kariuomenės LDK Kęstučio motorizuotasis pėstininkų batalionas), kariškiai paliko barakus ir, kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai išsikėlė. Tuo metu tauragiškiams labai trūko butų, ir miestiečiai bei atvykusieji iš gretimų gyvenviečių pasinaudojo tuščiais barakais – veik per naktį juose apsigyveno. Tik vėliau, jau apsigyvenę, ėmė tvarkyti savo buitį, barakų aplinką. Taip prie geležinkelio virė „barakinio miestelio“ gyvenimas.

Vietos valdžiai šis kariškių barakų „apgyvendinimas“ nebuvo priimtinas, tad ilgai barakų gyventojai juose neužsibuvo. Daliai ten gyvenusiųjų buvo suteikti sklypai mieste statytis savus namus, dalis gavo gyvenamuosius būstus. Išsikėlus gyventojams barakai buvo nugriauti. Vėliau ten pastatė medinės taros gamybos cechą. 

KITI SPRENDINIAI

Besikuriančiai Lietuvos valstybei buvo svarbu Tauragės savivalda. Tauragėje barakai buvo pastatyti lokaliems sprendiniams – ir Vytauto gatvėje, vėliau šiandienos Gedimino gatvėje, ir kiti laikini miesto barakai. Tačiau barakų statybos praktika patvirtina, kad statant barakus socialinio būsto problemos išspręsti neįmanoma. Bakarai gali pasitarnauti tik laikinam apgyvendinimui – vykdant įvairias statybas ar panašiai. Tai, kad statant barakus būsto problemą galima spręsti tik laikinai, buvo aišku ir prieškariu.

Be to, Šilalės gatvėje stovėję barakai parodė skaudžią tarpukario Tauragės gyvenimo pusę, skurdžią visuomenės sluoksnių buitį. Panašiomis sąlygomis gyveno dauguma to meto miesto darbininkų.

Tauragės barakų malkinė 1940 m.

Po Didžiojo karo Tauragėje gyventojų skaičius sparčiai augo: karo metais, 1916 m., mieste gyveno tik 50 miestiečių, susikūrus Pirmajai respublikai,1918 m., – jau 600.

1919 m. gruodžio 13 d. iš Tauragės pasitraukus ginkluotoms bermontininkų gaujoms ir vokiečių kareiviams, krašte stojo ramus gyvenimas. Į miestą sugrįžo dalis atsitraukusių tauragiškių, iš aplinkinių gyvenviečių plūdo būsimi naujieji miestiečiai, ir jau 1923 m. surašymo duomenimis Tauragėje gyveno 5470 žmonių (2766 vyrai ir 2704 moterys), 1935 m. gyveno 6527 tauragiškiai, 1939 m. – 10561. Augant gyventojų skaičiui, atitinkamai buvo statomas gyvenamasis būstas. 1936 m. mieste buvo 872 mediniai ir 211 mūrinių gyvenamųjų namų ir daug kitų pastatų. (Šiuos skaičius ėmiau iš knygos: Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T4, - Vilnius, 1991, p.150).

Augo miestas, augo ir problemos. Dauguma atvykusiųjų buvo nusigyvenę aplinkinių gyvenviečių valstiečiai, kurių siekis buvo mieste bent kiek prasigyventi. 1931 m. „Lietuvos aidas“ rašė: Tauragė jau pačioje Didžiojo karo pradžioje buvo sudeginta. Tą prisimena beveik kiekvienas tauragiškis, susitikęs su žmogumi, neseniai atvykusiu į miestą ir pradėjusiu apie jį reikšti savo nuomonę. Gaisras tauragiškiams padarė nepamirštamą įspūdį: sakoma, kad vos du namai teišliko nesudegę, bet dabar gaisro žymių nebematyti: dauguma nukentėjusių pastatė gan gražius namus. Tauragėje matyti daugiau mūrinių namų, kaip kituose Lietuvos miestuose. Matyt, iš tiesų gaisrai pamokė.

PROJEKTAVIMAS

Pirmosios respublikos laikotarpis – ryškus Lietuvos miestų ir architektūros modernėjimo etapas. Šio modernėjimo ženklai ryškūs ir tarpukario Tauragėje. Planingu ir kūrybingu Lietuvos miestų ir miestelių atstatymu po Didžiojo karo rūpinosi 1921 m. prie Vidaus reikalų ministerijos įkurtas Lietuvos atstatymo komisariatas, kuris įsteigė svarbias apskričių atstatymo komisijas, reikalavo, kad apskričių technikai ir inžinieriai statyboms išduotų leidimus, prižiūrėtų statybas, rūpintųsi profesionaliu projektų parengimu ir jų įgyvendinimu. Iš tada patvirtintų Tauragės statybos projektų žinome, kad Tauragės apskrities technikas inžinierius buvo Jonas Klimašauskas, baigęs Peterburgo karo inžinierių akademiją. 1925 m. įstaiga buvo pertvarkyta į Statybos inspekciją, vėliau – į Statybos ir sauskelių inspekciją. Veikiant inspekcijoms apskrityse iš trijų specialistų buvo sudarytos Statybos komisijos. Komisijoje, be apskrities valdybos pirmininko, gydytojo, buvo apskrities inžinieriai-technikai. Nuo 1930 m. apskričių technikų pareigas galėjo eiti inžinieriai, turintys aukštąjį išsilavinimą, privalėjo būti architektai ar statybos inžinieriai. Iki 1941 m. Tauragėje tai buvo Liubomiras Prosinskis, Petras Lelis, Algirdas Kuprys, Rembertas Manekas, Jonas Bareikis, Petras Buškevičius, o matininku darbavosi prisiekusysis matininkas Adomas Katilius.

Atstatant sugriautą kraštą siekta savitos architektūrinės išraiškos, buvo atsisakoma ikikarinės stagnacinės rusiškos architektūros, ieškota tautinio savitumo. Naujai susikūrusi valstybė, gilindama savo tautinę savimonę, siekė sustiprinti savo vaidmenį kultūros srityje. Tada Vakarų Europos architektai buvo nuėję modernizmo keliu. Architektūros tyrėjas Vaidas Petrulis glaustai tą architektūros kūrybinį laikotarpį apibūdina: Ketvirtajame dešimtmetyje su politine valia persipynusios architektūros tautiškumo paieškos peržengė primityvias liaudies drožybos kopijavimo ribas. Vietinės architektūros pobūdis, vis dažniau siejamas su laisva meno dvasios raiška, psichologinio charakterio, kraštovaizdžio įtaka, persipina su moderniuoju pasauliu.

Visą tarpukarį Lietuvoje trūko šios srities specialistų: matininkų, statybos technikų, inžinierių, architektų. Tai lėmė ir lėtą statybos įstatymų leidybą, miesto generalinių planų trūkumą, nedidelius infrastruktūros projektų užmojus. Tarpukario Lietuvos architektūriniame gyvenime ryški trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūra, kai į gimtinę pradėję grįžti pirmieji Vakarų Europos mokyklose išsilavinę specialistai ėmė diegti technikos naujoves ir modernizmo stilistiką. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Tauragės apskrities inžinieriaus pareigas ėjo Vytautas Rimgaila, baigęs Gento universitetą Belgijoje. 1933 m. jis išsikėlė į Kretingą, tuo tarpu į Tauragę atsikraustė buvęs Kretingos apskrities inžinierius Juozas Karūža. Nuo 1934 m. miesto plėtra rūpinosi apskrities inžinierius Petras Lelis, baigęs Kajeno (Caen) universitetą Prancūzijoje, anksčiau dirbęs Raseinių apskrities inžinieriumi. Nuo 1935 m. Tauragės miesto inžinieriaus pareigas ėjo Rembertas Manekas. Tačiau ne tik šie specialistai projektavo didžiąją dalį atsistatančios Tauragės, tarp naujųjų miesto visuomeninių pastatų autorių galime rasti ir žymiausius tarpukario architektūros meistrus: profesorių Mykolą Songailą ir populiarųjį Karolį Reisoną.

MIESTO ŽEMĖS 

Augančiam ir perspektyviam pasienio miestui, turinčiam puikų susisiekimą moderniu tarptautiniu keliu ir geležinkeliu, stigo žemės. Lietuvai atgavus valstybingumą, vykdant žemės reformą, 1920–1922 m. Tauragės dvaro žemės, kaip nelietuvio savininko ir savininkams Vasilčikovams neturint pretenzijų į Tauragės dvaro žemių valdas, buvo išdalintos savanoriams, išparduotos kumečiams. Tuo pagrindu 1926 m. iš išdalintų Tauragės dvaro žemių greta miesto atsirado naujas Taurų kaimas. Šiandien daugelis, neįvertinę Tauragės istorinės raidos, Tauragės dvarą vadina Taurų dvaro vardu. Tai nemokšiškumas, o Taurai šįmet, tikėtina, paminės 90-metį. Gretimos senosios Tarailių, Butkelių kaimavietės, kaip ir dvaro centras, dėl prasto susisiekimo Jūros upe buvo nepriimtini miesto augimui.

Atsistatant ir plečiantis Tauragės miestui stigo žemės. 1922 m. priėmus Žemės reformos įstatymą prie Tauragės miesto buvo prijungta Valerijanovo rakto (raktas – ekonominis administracinis vienetas, dvarų su aplinkiniais kaimais grupė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradžioje, kol vyko dvarų porceliacija, buvo naudojami senieji (rusiški) dvarų pavadinimai ir terminai. Valerijanovo rakto žemės dalis – tai yra Valerijanovo palivarkas) žemių dalis, priklausiusi Tauragės dvarui. Iki žemės reformos miesto ribos ėjo iki Molupio upelio, po reformos šiaurinės miesto ribos nusikėlė iki Miltaujos upelio ir iki karo metais nutiesto siaurojo geležinkelio. 1927 m., parengus naują Tauragės miesto planą, prie miesto prijungtos papildomos žemės pietinėje dalyje. Prijungtos žemės iki plačiojo geležinkelio ir kiek už jo. Šios žemės buvo numatytos vėlesniam užstatymui. Tada Magazinlaukyje (šiandien Jovarų rajonas) buvo užstatyta tik dabartinė Laisvės gatvė, o žemės iki geležinkelio buvo bendros ganyklos. Iki parengiant projektą pietuose miesto ribos ėjo tik vienintele užstatyta dabartine Laisvės gatve iki žydų kapinių, Daržų gatvės ir Gimnazijos (dabar J.Tumo-Vaižganto) gatvės. Iki geležinkelio bei už jo buvo bendros miesto ūkininkų žemės ir bendros ganyklos. Šios žemės prijungtos iš parceliuojamo Tauragės dvaro ir Maksimiškės palivarko žemių.

Vėliau, plečiant pramonę, už geležinkelio pastatyta AB „Maistas“ bekonų skerdykla, sandėliai. Plečiant miesto pramonę ir užstatymą 1938 m. parengtas bendrųjų miesto ganyklų, buvusių abipus geležinkelio, likvidavimo projektas. Tada miestas padidėjo daugiau nei 90 ha. Šiuose žemėse buvo užstatytos naujai suprojektuotos Sandėlių ir Gaurės gatvės, užstatymas praplėstas iki geležinkelio, Stoties, Vytauto ir Daržų gatvėse. Beje, šis projektas, parengtas prisiekusiojo matininko Adomo Katiliaus, saugomas Tauragės apskrities archyve.

SAVIVALDYBĖS RŪPESTIS

Tauragės varguomene, visais socialiniais miestiečių reikalais tarpukaryje rūpinosi, šelpė miesto savivaldybė, visuomeninės draugijos, partinės grupuotės. Tauragėje iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo buvo aktyvūs socialistai liaudininkai. Pastarųjų programoje buvo miestiečių socialiniai reikalai, socialinio būsto klausimas. 1926 m. socialistai liaudininkai Tauragėje pradėjo leisti savo laikraštį „Socialistas liaudininkas“. Štai ką rašė šio laikraščio redaktorius Ladas Vladas Serbenta (1900–1976): „Socialinius klausimus, socialinio būsto suteikimą turime panagrinėti... Socialdemokratų partija žada darbininkams įvesti nekuriuos pagerinimus, būtent: sutvarkyti ligonių kasas, pertvarkyti netiesioginius mokesnis, aprūpinti darbininkus pigiais butais, įvesti sanitarinę priežiūrą fabrikuose, bedarbių naudai organizuoti viešuosius darbus ir kt.“.

Didelę reikšmę Lietuvos miestų išvaizdai pagerinti, rūpintis miestiečių gerove ir kokybišku gyvenimu turėjo 1931 m. išleistas Savivaldybių įstatymas, jis skatino miestų gerovės augimą. Tauragės reikalus tvarkė gyventojų rinkta taryba su burmistru. Savivaldybė buvo atsakinga už socialinę rūpybą, švietimą, transportą ir visos miesto infrastruktūros tvarkymą, jos plėtrą. Savivaldybė šias funkcijas vykdė iš sukauptų iš mokesčių lėšų bei iš valstybės subsiduojamų lėšų. Savivaldybė turėjo teisę pati rinkti mokesčius. Surinkti mokesčiai susidarė iš joms priklaususio nekilnojamojo turto, įmonių ir panašiai.

1935 m. „Tauragės žinių“ laikraštis pateikė Tauragės miesto numatomas pajamas ir išlaidas: „Miesto savivaldybė šiais metais numato gauti daugiausia pajamų iš šių šaltinių: nekilnojamų turtų mokesčių pajamos 26 500 Lt, verslo – 43 100 Lt, butų mokesčiai – 25 940 Lt, neoperacinių įstaigų pajamos 122 295 Lt ir kita. Išlaidos: administracijos reikalams – 42 656 Lt, švietimo 26 345 Lt, socialinės – 19 500 Lt, miestui tvarkyti – 23 925 Lt, neoperacinių įstaigų (elektros stoties – 119 195 Lt ir kita.“

Miesto savivaldybė buvo neabejinga socialiniams reikalams, tam skirdama savo lėšas. Tas pats miesto laikraštis skelbia, kad savivaldybė varguomenės šelpimui paskyrė 12 000 Lt, o užprotestavus apskrities viršininkui miesto taryba nutarė elektros kilovatvalandės kainą pakelti 10 centų ir taip Tauragėje elektros kilovatvalandę pabranginti iki 1 lito. Elektros energijos pabrangimas turėjo per metus atnešti apie 6 000 Lt pajamų, kurios būtų skirtos vargšų šelpimui. Kaip skelbia  laikraštis, Tauragės mieste varguomenės yra labai daug, todėl ir jų šelpimui turi būti paskirta didesnė suma.

Tai, kad miestiečių socialiniai reikalai buvo svarbus klausimas, sužinome iš Tauragės burmistro Kazimierio Voldemaro 1934 m. išspausdinto interviu „Naujajame Tauragės eksprese“: „Miestas smarkiai išaugo gyventojų ir namų skaičiumi ir susitvarkė. Tauragėj dabar priskaitoma apie 12 tūkstančių gyventojų... Nuo Naujų Metų Vidaus reikalų ministerija žada suteikti Tauragei pirmaeilio miesto teises... svarbus klausimas, tai miesto bėdnuomenė, kurios yra nemažai. Gavus pirmaeilio miesto teises, bus pastatyta varguomenės prieglauda. Daugiausia bėdnuomenės gyvena šalia miesto esančiuose barakuose. Seneliai, neturintieji iš ko pragyventi ir nustoję darbingumo, priglaudžiami apskrities savivaldybės senelių prieglaudoje... Bedarbių nėra. Žiemą bedarbiams bus duodama darbo prie miško eksploatacijos. Šiemet numatyta didesnė eksploatacija, kaip pernai.

...Tauragėj butai brangūs. Kasmet pastato labai gražių kelių aukštų namų: Šaulių namai, apskrities ligoninė, „Maisto“ skerdykla, kareivinės ir kt., kuriem nebūtų gėdos stovėti Kaune, Laisvės alėjoje, pareiškė baigdamas p. burmistras.

Socialiai remtinais žmonėmis rūpinosi ir visuomeninės organizacijos, kaip Žmogaus globos draugija, rengusi mieste viešas rinkliavas varguomenei sušelpti.

NAMŲ SAVININKŲ DRAUGIJA

Atsistatančioje Tauragėje, vis daugėjant gyvenamųjų namų, daugėjo įvairių problemų: nekilnojamojo turto mokesčiai, žemės pirkimas ir pardavimas, statybos ir infrastruktūros plėtra, elektros kainos ir panašiai. Šias problemas tauragiškiai bendrai ėmė spęsti 1926 m., susibūrę į Tauragės miesto namų savininkų draugiją. Draugijai vadovavo renkamas prezidiumas ir valdyba, o visą draugijos finansinę veiklą kontroliavo renkama revizijos komisija. 1934 m. šios draugijos valdybą sudarė: pirmininkas advokatas Pranas Stirbys, vicepirmininkas advokatas Judelis Terespolskis, kasininkas žinomas tauragiškis Tomas Norgelas, sekretorius Paulikaitis ir valdybos narys Kanas.

Draugijos veikla netenkino tauragiškių, tai atsispindi ir miesto spaudoje: „Tauragės miesto namų savininkų draugija įsikūrė 1926 m. Registruotų narių draugijoje yra nemaža. Gaila, kad kai kurie nariai visai nelanko susirinkimų. Narių tarpe kilo nepasitenkinimas neaktyvia valdyba. Jau senokai, kaip bebuvo sušauktas susirinkimas.

Tačiau nuolat atnaujinama draugijos valdyba sugebėjo palaikyti ryšius su miesto taryba ir burmistru, apginti miesto namų savininkų interesus, prisidėti prie Tauragės plėtros, o to pačiu ir spręsti socialinio būsto klausimus. Kaip rašo 1933 m. miesto laikraštis, pastebima, kad Tauragėj didėja tuščių butų skaičius. Nuoma turės pigti.

Tada, kaip pasakojo mano senelė, tuščių butų mieste buvo daug. Namų savininkai, norintys išnuomoti gyvenamąjį būstą, į langus talpindavo lentelę su užrašu „išnuomoju“. Būdavo, eini per miestą, ir pilna tokių lentelių. Gyvenamojo būsto nuoma nebuvo pigi, tačiau senelė, paprasta „Maisto“ darbininkė su šeima, galėjo išsinuomoti paprastą butelį greta skerdyklos, Daržų gatvėje. Be abejonės, tada didžiausia problema buvo turėti darbą.

Nors nuomojančių gyvenamąjį būstą buvo nemažai, namų statybos vyko sparčiai. 1933 m. „Tauragės balsas“ rašė: „Tauragės apskr. statybos komisija iki šiol jau išdavė miesto gyventojams virš dviejų šimtų leidimų naujiems namams statyti ir seniems remontuoti.“

Visoje Tauragės apskrityje vyko naujos statybos, buvo tvarkomi keliai, statomi tiltai. 1934 m. „Naujasis Tauragės ekspresas“ rašė: „Tauragės apskritis turi apie 122 000 gyventojų. Tauragės valsčiuje yra 10 055 gyv. Visoje apskrityje yra virš 2 316 klm. vieškelių, 860 kaimų su apie 166 800 ha žemės plotu. Tauragės miestas dabar turi apie 12 000 gyv.

LIETUVOS STATYBA 1929 METAIS

Miestų ir miestelių sąjungos valdyba pradėjo ruošti atitinkamą projektą dėl nuosavų bankų, kurie, be kitų kreditų, daugiausia kredituotų statybą miestuose ir miesteliuose, steigimo. Žemės ūkio rūmai, siekdami pakelti statybos darbų raštingumą, organizavo molio-betono kursus. Kursai vyko tris savaites, klausytojais galėjo tapti moką skaityti ir rašyti. Klausytojai buvo mokomi skaityti statybinius brėžinius ir trobesių planus, apskaičiuoti statyboms medžiagas, statybų amato, dirbti su moliu ir betonu. Be teorinių žinių, kursantai turėjo atlikti ir praktikos darbus. Kursai buvo rengiami nemokamai, o baigusieji gaudavo pažymėjimus. Visi norintieji registravosi apskrities agronomo įstaigose.

Tauragės barakų 1939 m. projektas

Vidaus reikalų ministerijos statybos inspekcija 1929 m. suvedė privačios statybos darbų statistiką, kurios duomenimis, tais metais visoje Lietuvoje pastatyti 16 835 trobesiai ir 3 858 nauji tiltai. Į šiuos skaičius neįėjo Klaipėdos kraštas.

Daugiausia trobesių pastatyta kaimuose, apie 5,5 karto daugiau negu miestuose ir miesteliuose. Kaimuose pastatyti 14 063 trobesiai, 5 116 gyvenamųjų ir 8 947 negyvenami; miestuose ir miesteliuose pastatyta 2 563 trobesiai: 1 466 gyvenamieji ir 1 097 negyvenami. Be to, pastatyta 17 maldos namų, 32 viešųjų ir 160 pramonės įmonių.

Savivaldybės pastatė 3 358 tiltus: 1 126 medinius ir 2 732 betoninius ir remontavo 3 253 tiltus.

Visa 1929 m. statybos vertė įkainojama 65 042 850 litų. Kauno mieste išleista statybai 15 000 000 Lt., Marijampolės apskr. 5 710 000 Lt. Šiaulių apskr. 5 044 000 Lt, Kauno apskr. 4 718 570 Lt, Alytaus 3 995 000 Lt, Tauragės 3 034 000 Lt , Kretingos 2 350 000 Lt, Vilkaviškio 5 044 000 Lt. Kitose apskrityse statybai išleista mažiau, būtent: 3 apskrityse išleista daugiau kaip po pusantro milijono litų, 6 apskrityse – daugiau kaip po milijoną litų; o 3 apskrityse – mažiau kaip po milijoną litų, būtent: Zarasų apskr. – 720 000 Lt, Telšių – 588 000 Lt ir Trakų – 506 000 Lt.

GATVĖS

Tauragės miesto burmistras Kazimieras Voldemaras kartu su miesto valdyba rūpinosi miesto gatvių sutvarkymu. Karo metais senąjį miesto grindinį ir turgaus aikštės akmenis vokiečiai išardė ir išvežė. Iš savivaldybių departamento buvo gauta speciali paskola ir jau 1928 m. paskelbtas konkursas Stoties gatvei išgrįsti, šiuos darbus per porą mėnesių atliko vietinis rangovas Albinas Sabaliauskas. Grindimo darbai ėjo kelerius metus: 1928 m. buvo grindžiama Šilalės, Respublikos, Bažnyčių, Vytauto, Stoties gatvės ir dalis Turgaus aikštės. Grindimas kartu su medžiaga ir žemės darbais kaštavo 152 074 89 litų. 1929–1930 m. grindimo darbai buvo toliau tęsiami ir iš viso buvo išgrįsta 26 863 78 kvadratinių metrų. Šiam reikalui išleista 214 049 litai. Miesto valdyba buvo pasiskolinusi iš taupomųjų valstybės kasų 40 000 litų ir iš Finansų ministerijos 50 000 litų. 1931 m. gatvėms grįsti mažiau skiriama pinigų, nes reikia mokėti skolas, yra kitų taip pat svarbių miesto reikalų. Tuo metu kvadratinis metras gatvės grindimo darbų kainavo 8,5 lito. 1934 m. įgyvendintas 20 000 Lt kainavęs Vytauto gatvės tiesinimas, grindimas tašytais akmenimis ir betoninio tiltelio per Molupio upelį pastatymas pagal inžinieriaus Petro Lelio projektą. 1935 m. išgrįsta Dariaus ir Girėno alėja, V.Kudirkos, Birutės, Jūros gatvės, 1936 m. – Šilalės ir Respublikos gatvės, 1938 m. sutvarkyti Jūros upės pakrančių takai, šaligatviai iškloti plytelėmis. Darbams vadovavo apskrities inžinierius Petras Lelis. 1935 m. mieste įrengta dalinė kanalizacija ir vandentiekis, sutvarkytas gatvių apšvietimas. Minint prezidento Antano Smetonos 60 metų jubiliejų, 1934 m. Vokiečių gatvė buvo pervadinta Prezidento Smetonos vardu. Miesto tvarką ir grožį prižiūrėjo ne tik inžinierius, bet ir vietinė policija – ji ragino gyventojus susitvarkyti tvoras, nutiesti šaligatvius, perdažyti namų fasadus.

1931 m. „Lietuvos aidas“ kėlė klausimą dėl Lietuvoje vis dar populiarių spygliuotos vielos tvorų. „Didžiojo karo metu mūsų krašte plačiai paplito spygliuotos vielos, kuriomis kariaujantieji užsitverdavo nuo priešų. Visi tų vielų esame matę, visi jas pažįstame. Jos tikrai pavojingos ne tik žmonių, bet ir gyvulių bei paukščių sveikatai, kartais ir gyvybei. Ir dabar, jau dešimčiai metų po karo išėjus, tų spygliuotų vielų užtinkame ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Jei galima jas dar šiaip taip pateisinti prie kalėjimų ir namų suimtiesiems, kada vartojamos tvoroms įtverti. Kaimuose į spygliuotas vielas įstrigę ir kraujo užkrėtimą gavę nekalti žmonės. Kiek naminių gyvulių ir paukščių surūdijusiais vielų spygliais taip pat susižeidę! Gyvulių globos draugija šituos dalykus, be abejo, gerai žino. Bet netik kaimuose ir jų laukuose vis dar pasitaiko spygliuotų vielų tvoros. Dažnai ir mūsų miestuose, paties Kauno neišskiriant, teberiogso apirusios, kartais iš naujo užtveriamos spygliuotų vielų tvoros. Jos ne vienam nekaltam praeiviui sudraskė drabužius, kartais rankas ar kojas pavojingai sužeidė. Jos labai darko ir estetinį įspūdį. Atrodo, kad mūsų miestuose nebūtų nei policijos, nei kitų saugumo organų, bet kad kiekvienas savo daržą ar sodą turi barbariškomis tvoromis saugoti“.

PABAIGAI

Tauragė tarpukario Lietuvoje buvo vienas greičiausiai ir gražiausiai atsistatančių miestų: 1932 m. jai suteiktas antraeilio, o 1935 m. – pirmaeilio miesto statusas. Miesto modernėjimą liudijo daugelis ženklų – infrastruktūros plėtra, prekybos ir gamybos augimas, modernių įstaigų ir gyvenamųjų namų statyba.

Tarpukaris Tauragėje – reikšmingas laikotarpis. Ji atsistatė, tapo tvarkingu ir gražiu Lietuvos apskrities miestu su tiesiomis gatvėmis, mediniais gyvenamaisiais namais, mažomis įmonėlėmis ir ketvirtojo dešimtmečio viduryje išaugusiais moderniais pastatais – banku, Šaulių rūmais, „Maisto“ fabriku, apskrities ligonine. Tauragės architektūrinė raida nėra išskirtinis fenomenas tarpukario Lietuvoje. Daugelis Lietuvos miestų, kaip ir Tauragė, tik tuo laikotarpiu išsigrindė gatves, susitvarkė vandentiekį ir kanalizaciją, ėmė elektrifikuotis. Miesto išvaizdos kaitoje galime įžvelgti būdingų visos Lietuvos modernėjimo procesų atspindį.

1935 m. „Tauragės žinios“ žinios rašė, kaip Tauragė atrodys po 50 metų: „Kasmet Tauragės mieste pasistato apie 60–70 mūrinių ir medinių namų. Jei vidutiniškai paimti, kad mieste namų kasmet priauga 50, tai įdomu, kiek namų Tauragė turės po kokių 10, 30 ir net po 50 metų. Dabar Tauragėj yra apie 870 medinių ir 210 mūrinių namų. Viso 1090 namų. Po 10 metų Tauragėj būtų apie 1590 namų, po 30 m. jau 2590, o po 50 metų – 3590 namų. Žinoma, nevisiem teks ta laimė – po 50 metų pamatyti Tauragės miestą taip išaugusį.“

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras