Šalto vandens puodelis(0) 

Būkime teisingi. Ne tik jie miestų ir miestelių aikštėse, skersgatviuose, gatvėse amžinybei norėtų palikti savo vardų skambesį. Tačiau visiems kitiems lieka tėvynės ražienos, pakelės, apsmurgę priemiesčiai, dirvonuojantys laukai, nykstančių kaimų griuvenos, dar prisimenančios čia gyvenusių žmonių vardus ir pavardes. Laikas labai greitai nuplauna mažų žmonių gyvenimus, nes išrinktiesiems reikalingi švarūs, kasdienybės musių nenutupėti pasaulio langai. Tuos mažuosius mes nušluostome užmarštimi, net nepažvelgę į jų gyvenimo datas, nedidelius, tačiau atliktus darbus. Elgiamės taip, tarsi jų nebūtų buvę, tarsi jie niekada nebūtų stovėję šalia mūsų. Išlieka ne pridėtinės vertės kūrėjai, bet jos valdytojai.

Dabar, kai pavasario darbai lipa mums ant kulnų, kai žemė laukia grūdo, o vaismedžių šakos žiedų, kai keikdami praėjusią žiemą iš naujo ariame laukus, kad vietoj sunykusių žiemkenčių ar rapsų dar šį tą pasėtume, kai įkvėpti vilties naujam būstui knisame pamatus arba iš miško vežame paskutinę priekabą malkų, mes nežiūrime į suskirdusias ir pūslėtas savo rankas, ant kurių nesibaigia kantrybe paženklintas darbas. Vardan geresnio padėjimo mes engiame save, tarsi gyventume kelis šimtus metų, o gamta mums būtų davusi nesenkančias sveikatos atsargas. Kai sugriebti dieglio, širdaplakio ar ūmai užklupusio dusulio prisėdame galulaukėj, ant pamato atbrailos ar ant pavėsyje numesto lentgalio, nuo negalios išverstomis akimis staiga pamatome, kad taip ir neradome laiko šioje žemėje pabūti su savimi. Dabar jau vėlu. Kai lėkimas tampa įpročiu, net uždusus sunku sustoti. Ristele tursenant nuo infarkto sunku prisipažinti, kad reikėjo gyventi lėčiau, rūpestingiau, apsidairant, pagalvojant, sustojant, pažiūrint žmonėms į akis, pasakant gerą žodį arba paglostant jų pavargusius pečius. Deja, taip nenutiko. Pavėluota graužatis užpūsta krūtine, kaltės jausmas smelkiasi į kraują, tvinkčioja smilkiniuose. Žinai, kad nulinksi kaip gluosnis ir niekas tau vandens nepaduos, kad visos tavo susigalvotos prasmės yra tik iliuzija.

Kai rankose suvirpa žiedadulkėm apkritęs šalto vandens puodelis, godžiai keldamas jį prie lūpų tikiesi išgerti visą jo turinį, tarsi jis būtų stebuklingas žemės kraujas, šiandien tau suteiksiantis naujų jėgų gyventi kitaip. Gaivinantis gurkšnis paglosto gomurį, sustoja krūtinėje, pasklinda po iš nuovargio maudžiančius raumenis, tačiau taip lauktos atgaivos neatneša, nors akyse pasidaro šviesiau. Būties trapumas mus varo iš proto, todėl traškėdami sudilusiais sąnariais keliamės ir einame toliau. Kiek įmanydami savo kūno odelę stengiamės užtempti ant padoresnio kurpalio, norime ją pastatyti visiems matomoje erdvėje, o dar geriau – ant postamento. Jeigu Dievulis padeda, stengiamės ją paauksuoti, apkaišyti tariamais nuopelnais, netgi pakabiname kokį nors, nors valdžios duotą, gal net ne labai reikšmingą medalikėlį. Savo pastangas reikia vertinti. Kartais ta valdžios numesta skardelė  reikalauja itin daug prakaito. Nesvarbu, kad kai mus neš kojomis į priekį, ji gulės užmiršta sąvaržėlių ir dantų krapštukų pilname stalčiuje.

Mes negirdime, kaip auga žolė, kai nakties vidury per vandenį eina mėnulis. Tylūs ir paslaptingi būties ženklai parodo mums veiklos laukus, galgi net pasako tinkamus poelgius. Tačiau tos tylos mes jau seniai nesiklausome. Mes verčiame pasaulį aukštyn kojomis, kad tik daugiau naudos iškristų iš purtomų jo švarko kišenių. Ir, jeigu pasitaiko proga, į šią netikėtą dalybų puotą susikviečiame savo vaikus, gimines, kartais likučių lieka ir kaimynams. Tarsi ausų kamštukais užkimštomis ausimis, mes negirdime paukščių balso, nes iš automobilio bagažinės sklindantys „bumčikų“ decibelai yra dabartinio pasaulio mišparai. Po sotaus kepsnio, vieno kito puslitrio degtinės ar brendžio ateina diena, kai norisi atsigerti vandens. Ankstų rytą nuo paežerės ar upės pasuki į kokio nors kaimiečio sodybą, iš šulinio pasisemi vandens, dar beveik prieblandoje nuo vinies ar kabliuko nukabini tam reikalui skirtą puodelį, pasisemi vandens ir ten pat, kur stovėjai, atsisėdi. Mažais gurkšniais ragauji vandenį, žiūri, kaip puodelio vandens dėmėje raudonuoja brėkštančio dangaus šukė. Ritmingas vandens raibuliavimas puodelyje raminančiai glosto tavo akis. Pats nesuprasdamas kodėl, prie indo priglaudi ausį ir staiga nustembi jo ertmėje išgirdęs plakančią savo širdį. Šalto vandens puodelio dugne iš naujo perskaitai sužaistų žaidimų ir turėtų žaislų prasmę, nes šią akimirką žinai, kad gyvenimas – tik virš molio kraujas ir virš smėlio prakaitas.