Po plazdančios trispalvės dangumi(2)

Eugenijus SKIPITIS

2018-02-22 10:37

Dabar, kai po trispalvės dangumi einame lėkštais skandaliukais apspjaudytomis didmiesčių gatvėmis, atrodo, kad iki  Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio labai toli. Žymaus gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės 1984 m. sukurtume filme „Atgaila“ yra tokia frazė: „Blogas tas kelias, kuris neveda į  Šventovę“. Kam mums, blūdinėjantiems kreivatikystės vieškeliais, tos meninės metaforos? Gal geriau sudurti galą su galu pagal Arūno Valinsko išmintį: „Gyvenk taip, kad būtų malonu prisiminti, bet gėda papasakoti“. 

Ir nepasakokim. Kentėkim susirietę į vergiško paslaugumo ir vergiško pataikavimo ragą, įsivaizduodami tautos istoriją kaip švarius skalbinius visatos pavėsinėje. O tie „priekabukai“ bei nuo jų komentarų lūžtantys tinklapiai bus lyg sutarkuota imbiero šaknis ant mūsų šventinio pyrago. Tiek jau to, kad tik tiek nusipelnėme. Gerai, kad kokiame nors dar išlikusiame, anot Lietuvos savanorio, viensėdyje nėra laikraščių, neveikia televizorius, nezirzia radijas ir prie lango sėdintis senas idealisto palikuonis turi teisę savo akimis žiūrėti į Lietuvą. Jam nereikia šališko ko nors gynimo ar garbinimo, atmetant objektyvią analizę, nes jo dvasioje yra kelias į šventovę. Ir ėjimas šituo keliu ištisą šimtmetį formavo ne vienos kartos pasaulėžiūrą. O kol viensėdyje prie lango sėdintis žmogus dar gyvas, suteikime jam Nacionalinę premiją už moralinių tautos vertybių išsaugojimą arba ramų sėdėjimą. Tikėtina, jog pas moralistą studentės nevažiuos – nebent greitoji pagalba.

Kiek beklaidžiotum po pavargusią Lietuvą, vis tiek šventė su tavimi. Gal ne tokia, kokios norėtum, gal be G taško. Vėl šiek tiek susivulgarinome. Bet jeigu mūsų kraštiečiui, Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gerai, tai kodėl mums nuo šito taško turėtų būti blogai? Gana apie tai... Visi keliai veda į Vilnių, bet argi dėl gerų kelių važiuosi paspoksoti į griūvantį Gedimino kalną? Signatarų namuose pirmą kartą visuomenei pristatytas prof. Liudo Mažylio Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve rastas 1918 m. vasario 16 d. Nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Gal vaikams vertėtų parodyti? Mes prezentaciją matėme per televizorių. Kai nuvažiuosime, prof. L.Mažylio nebus, prezidentės D.Grybauskaitės nebus, V.Landsbergio nebus, akivaizdu, kad geros asmenukės irgi nebus. Kam gaišti laiką dėl popieriaus lapo? Gal geriau kokiu nors kultūros antpirščiu pamarginkime savo šventinę kasdienybę vietoje? Pagaliau argi ne valdžia kalta, kad iš Tauragės į Vilnių, bet jau kartą per šimtmetį, nėra traukinio? Perfrazuojant Nobelio premijos laureatą Gabrielių Garsiją Markesą: ar ne vienatvės valdžia, ar ne valdžios vienatvė? Ironizuoti galima iki begalybės. Kartais dėl to žmonės netgi užsigauna, stoja į partijas, samdo trolius, kad tokius ironizuotojus užmėtytų lietuviškų laukų akmenimis, užklotų trispalve. Vardan tos... O toji turi savo vertinimo kriterijus ir tiems nelaimėliams atleidžia, priglausdama jų kūnus po šilta velėna. Kai kas tą velėną bando pakelti. Dar taip neseniai Kėdainių rajone, prie kelio, kuriuo turistai vykdavo į Česlovo Milošo gimtinę, stūksojo kone Puntuko dydžio akmuo su užrašu „Pakeltos velėnos kolūkis“. O gal dar tebestovi?  Sposibo vam, tovarišč  Šolochov! Yra mūsų tautos vyrukų, kurie taip suvartė tėvynės velėną, kad jos niekas nebeatvers iki paskutinio teismo dienos.

Man dažnai sakydavo, kad mūsų tauta turi optimizuotis. Aš suprasdavau, kad pažiūrėję į banko kortelę mes privalome šypsotis kaip Gitanas Nausėda arba būti iškalbūs kaip Aušra Maldeikienė, Nei nuo šypsenų, nei nuo iškalbingumo nei aš, nei mano tautiečiai netapo optimistai. Ką daryt? Ar nevertėtų prieš šventes senu lietuviškų papročiu nueit į pirtį ir išsimaudyti, įlįsti į eketę, pasikeisti apatinius, išpjauti širdyje, o gal prote, susikaupusią tulžį, paleisti į kaimyno gerklę įsikibusius pavydo pirštus, nusivalyti apkalbomis apsinešusį liežuvį. O jeigu nėra pirties, gal užtenka paprasčiausiai nusiprausti, nors kartą per šimtą metų, kad švariomis rankomis ir tyra širdimi galėtum ką nors apkabinti po šventiškai plazdančios trispalvės dangumi.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Tauragės kurjeris“ Nr. 12 (2018 m.)

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras