Pirmasis pasaulinis karas ir Taurogenas(1)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-12-22 08:56

Sugriautas Tauragės miesto centras 1915 m.

Amžinasis pasienio miestas Tauragė visais laikais stovėjo didžiųjų valstybių konfliktų sankryžoje, buvo ir skaudžiausių įvykių liudininkė, ir tiesioginė jų dalyvė. Du didieji karai žiauriai nuniokojo miestą prie Jūros. Ir jeigu apie antrąjį pasaulinį kai kurie vyresniojo amžiaus tauragiškiai dar prisimena, tai 1914–1918 metų įvykiai daug kam paprasčiausiai nežinomi. O juk tai laikotarpis, susijęs su mūsų valstybės atsiradimu. Šių metų lapkričio 11-ąją kaip tik sukako šimtas metų nuo to žiauraus pasaulinio konflikto pabaigos. Tą dieną Paryžiuje vyko didelės šiai datai skirtos iškilmės. Dalyvauti jose Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pakvietė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Na, o mes prisiminkime, kaip viskas vyko čia pat, netoliese – Taurogene.

Kaip žinome iš istorijos, 1914 metų birželio 28 dieną serbų studentas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. Netrukus į jį įsitraukė Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos – iš viso 38 valstybės, kuriose gyveno per 1,5 milijardo žmonių. Rusai puolė ginti serbų, vokiečiai stojo prieš Rusiją, Belgiją ir Prancūziją, tada į karą įsijungė Didžioji Britanija... Karo veiksmai apėmė ne vien Europą, bet ir kitas pasaulio dalis. Pirmasis pasaulinis karas kainavo labai apytiksliai 185 milijardus dolerių, jame žuvo per 12 milijonų žmonių.

Ketverius metus, tris mėnesius ir dešimt dienų tęsęsi karo veiksmai atvedė prie Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Osmanų imperijų žlugimo. Tačiau tuo pačiu ant sugriautos Europos pamatų atsirado Austrija, Vengrija, Čekoslovakija, Turkija, žemėlapiuose pasirodė Latvija ir Estija, atgimė Lenkija ir, kas mums labiausiai aktualu, Lietuva.

Mūsų krašte karas truko apie 14 mėnesių, nuo 1914 metų rugpjūčio iki 1915 metų spalio pradžios. Jo metu žuvo per 11 tūkstančių lietuvių, o bemaž 19 tūkstančių buvo sužeista. 

1914 metų liepos 31-ąją Rusijos imperijoje (tuo pačiu ir Lietuvoje) buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Tą naktį miestuose ir kaimuose iškabinėti raudoni atsišaukimai skelbė, kad visi jauni vyrai ir atsarginiai, tokių ir tokių metų, turi per 24 valandas nurodytose vietose prisistatyti komendantui. Manoma, kad tomis pirmosiomis dienomis buvo pašaukta apie 20–30 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Mažai kam pavyko išsisukti nuo kariuomenės. Per Rusijos ir Japonijos karą (1904–1905) daugelis šaukiamų lietuvių, ilgai negalvodami, tiesiog pasprukdavo per sieną į Prūsiją. Šįkart pabėgti buvo sunku, nes rengtasi kariauti būtent su Vokietija.      

Rusijos kariuomenės veržimasis į Rytų Prūsijos teritoriją prasidėjo 1914 metų rugpjūčio 17-ąją. Tačiau kariniai susidūrimai pasienio žemėse vyko jau gerokai anksčiau – tiesiogine prasme pirmosiomis karo dienomis.

To meto Tauragės pasieniečiai pirmieji pajuto sprogimų gaudesį ir kraujo skonį. Kaip jau esu minėjęs kituose rašiniuose, istorikai laiko, kad ir pirmieji rugpjūčio 3-ąją žuvę Rusijos kariai buvo Tauragės šeštosios pasienio brigados štabsrotmistras Spiridonas Rambidis bei vachmistras Pristyžniukas. Tiesa, tik prasidėjus karui šiame regione buvę pasienio apsaugos daliniai sulaukė pastiprinimo, kadangi čia buvo dislokuota generolo majoro Konstantino Apuchtino vadovaujama 68-oji pėstininkų divizija, susidedanti iš 269-ojo Novorževo, 270-ojo Gatčinos, 271-ojo Krasnoselsko ir 272-ojo Gdovo pėstininkų pulkų. 68-oji pėstininkų divizija suformuota tik karo metu, jos štabas įsikūrė Šiauliuose.

Tauragėje pirmieji vokiečių žvalgai pasirodė 1914 metų rugsėjo 5-ąją, o po paros į miestą įjojo apie 500 9-osios landvero brigados raitelių. Jie susirado čia gyvenusį Kauno apskrities teismo tardytoją fon Šulcą (von Schultz), kurio pareikalavo nurodyti valstybinių įstaigų pastatus. Tardytojas nuvedė karius į muitinę, paštą ir valsčiaus raštinę. Muitinėje rastus iš kontrabandininkų atimtus daiktus Vokietijos kariai pasisavino. Pašte suardė telegrafo aparatus. Iš Tauragės tada jau buvo pasitraukę apie du trečdalius gyventojų. Likusiems gi už priešiškas naujai valdžiai kalbas uždėta 5000 markių kontribucija, areštuoti katalikų ir evangelikų-liuteronų bažnyčių kunigai, rabinas, teismo tardytojas ir vaistininkas. Per dieną nesumokėjus pinigų pagrasinta sugriauti visą miestą. Tiesa, Latvijos lietuvių laikraštyje „Rygos garsas“ išspausdinta žinutė apie gerokai didesnę Tauragės miestui skirtos kontribucijos sumą – 80 tūkstančių markių, tačiau šis skaičius vargiai tikėtinas. Mieste palikta maždaug 2000 kareivių įgula. Iš karto apribotos gyventojų išvykimo iš miesto galimybės. Minėtoje žinutėje taip pat rašoma, kad Vokietijos kariai iš Tauragės dvaro išsivedė apie 70 arklių, išsivežė visus vežimus, grūdus ir baldus. Buvo plėšiama ir gretimose apylinkėse – Batakiuose, Pagramantyje, Gaurėje. „Tauragės kurjeris“ jau yra aprašęs atvejį, kai Vokietijos karius, niokojančius tuo metu dvarininkui Henrikui Šulcui priklausiusį Lomių dvarą, užpuolė Rusijos kariuomenė. Po susirėmimo keli vokiečiai buvo užmušti, dėl ko vėliau keršijant sudegintas visas dvaras.

Rusams puolant, vokiečiai rugsėjo 21-ąją pasitraukė. „1914–1915 metų karo metraščio“ 36 numeryje pavyko rasti įdomų dokumentą apie mūšį prie Tauragės.

Pažymėta, kad auksiniu Georgijaus ginklu „Už drąsą“ apdovanotas papulkininkis Georgijus Šmitas: 1914 metų rugsėjo 22-ąją puolant Tauragę, jis, vadovaudamas dviem pėstininkų eskadronams, surengė neįtikėtinai drąsią ataką durtuvais ir pats, būdamas sužeistas į ranką, iš rikiuotės nepasitraukė.
 Spalio 14–17 dienomis vokiečiai pamėgino dar kartą pulti Tauragę, bet rusai puolimą atlaikė. Tuo metu miestą ir jo apylinkes gynė savo didvyriškumu toli išgarsėjęs 234-asis Bogučarsko pėstininkų pulkas.

Dar rugpjūčio 2 dieną traukiniais iš Pskovo į Rygą atvyko 269-asis Novorževo pėstininkų pulkas. Čia saugojo Baltijos jūros pakrantę, o rugsėjo 27-ąją gavo įsakymą vykti į Šiaulius.

Spalio mėnesį pulkas maršu po 20–22 kilometrus per dieną pėsčiomis atėjo prie Rusijos–Prūsijos sienos. Spalio 30 dieną įvyko pirmasis susirėmimas – Lauksargių rajone pulko sargybos postą apšaudė vokiečių grupė.

Lauksargiai tuo laiku buvo reikšminga pasienio gyvenvietė, kur vyravo daugiausiai mūriniai namai. Jie buvo pastatyti pagal atitinkamus planus ir pritaikyti gynybai. Čia Vokietijos kariuomenė iškasė nemažai apkasų su vielos užtvaromis, malūne įkūrė stebėjimo punktą. Lauksargių geležinkelio stotis taip pat stipriai įtvirtinta.

Rusų kariai į ataką pakilo 7 valandą ryto, gavę įsakymą nepradėti šaudyti pirmiems. Priešas pėstininkus aptiko tik po pusvalandžio. Greita ataka vokiečių apsaugos postai buvo nušluoti, prasidėjo susišaudymas. Novorževiečius kontratakavo vokiečių kuopa, kurią dengė šarvuotas automobilis. Artilerijos ugnimi kontrataka buvo atmušta ir rusai tęsė persekiojimą.

Vokiečių karių rikiuotė Skaudvilėje

Iki vidurdienio vokiečiai iš Lauksargių išstumti.

Novorževo pulko kovinių veiksmų žurnalas taip aprašė mūšio rezultatus: Mūsų puolimo sėkmę įrodo netvarka, kurią radome visuose pabėgusių gyventojų ir kariuomenės paliktuose namuose. Juose vyravo visiškas chaosas, visas turtas išmėtytas, lovos nepaklotos, palikti ginklai, uniformos, netgi dviračiai, dokumentai“. 

Šiuos įvykius vėliau labai įspūdingai prisiminė minėtojo 269-ojo pėstininkų pulko kulkosvaidininkų būrio vadas Leonidas Trubnikovas, ypač pasižymėjęs viename pirmųjų mūšių ties Lauksargiais: Pagaliau lapkričio 2 dieną gauname įsakymą puolimu užimti Laugcargeno (Lauksargių) miestelį. Mano kulkosvaidininkų komandos būrys su ketvirtuoju batalionu žygiuoja Taurogeno – Tilžės plento kairiąja puse. Ankstų lapkričio 3-iosios rytą pereiname sieną. Pasinaudodami giliu slėniu su krūmais, artėjam prie objekto mėgindami supti jį iš dešinės. Pirmojoje grandinėje – pirmojo bataliono 15 ir 16 kuopos. Visi stengiasi neišsiduoti, bet priešas vis tiek pasitinka reta artilerijos ugnimi.

Jau matyti miestelio pastatai, bet vokiečių šautuvai tyli. Pamažu artėja atsilikusios mūsų kuopos, todėl yra laiko susipažinti su vietove. Gražus lapkričio rytas, negaliu nusėdėti vietoje – šliaužioju tarp krūmokšnių, numatau galimas pozicijas savo „maksimams“, kartu studijuodamas priekyje esančią teritoriją. Maždaug už 1500 žingsnių nuo Lauksargių – švarūs, tvarkingi namai. Mus skiria arimas ir viduryje jo nedidelė kūdra“.

Į pagalbą atsiųsti 269-ojo Novorževo pulko trečias ir ketvirtas batalionai ir 68-osios artilerijos brigados ketvirtasis batalionas. Artilerija veikė puikiai, sparčiai keisdama ugnies taškus ir šaudydama ypač taikliai. Buvo sunaikintas vokiečių atramos punktas malūne, iki tol nemažai pakenkęs rusams savo kulkosvaidžių ugnimi. Pasirodžiusį apie trečią valandą dienos vokiečių šarvuotą traukinį, iš kurio  išlipę pėstininkai pradėjo apšaudyti pirmosios kuopos pozicijas, artilerija sėkmingai nutildė.

Penktą valandą po pietų vokiečius nuo Lauksargių skyrė apie 200 žingsnių ir jie jau rengėsi lemiamam puolimui. Bet atvykę rezervo batalionai privertė juos trauktis.

Leonidas Trubnikovas: Susišaudymas priekyje stiprėja ir mūsų iki tol pasaloje buvusios kuopos, o kartu ir „maksimai“, užima kovos pozicijas. Pradedame pulti, vis labiau pereidami į dešinįjį priešo gynybos sparną. Mes jau pasiekėm arimą, atidengiame ugnį į tarp namų besiblaškančius vokiečius. Apie dešimtą valandą mūsų artilerija sutankina ugnį artindama lemtingąją ataką. Ji tiesiog neišvengiama, nes mes nuo tikslo vos už 800 žingsnių ir visiškai atvirame lauke. Lyg pagal signalą pakyla priekinės gretos ir metasi pirmyn šaukdami „valio“. Jais paseka visi kiti. Lauksargiai užimti! 

Niekas jau nebekreipia dėmesio į priešo artileriją ir pėstininkus. Mes, kairysis sparnas, einame į Lauksargius pasveikinti šauniojo pulko vado pulkininko Filimonovo su mūšio pabaiga bei pirmąja pergale. Tik nespėjame tarpusavyje pasidalinti įspūdžiais, kai mūsų artilerija, pakeitusi pozicijas (priartėjo prie malūno), atidengia šiurpią ugnį. Kas atsitiko? Įsitikinę savo pergale, mes visiškai užmiršome priešą, bet artilerininkai, pastebėję besirengiančius kontratakai vokiečius ir toli plente šarvuotą automobilį, grąžino mums džiaugsmo minutes ir kartu realybę“. 

Vokiečiai pamėgino išmušti rusus iš miestelio. 13.20 val. prasidėjo intensyvus šaudymas. 14 val. pajudėjo vokiečių pėstininkai. Prisileidę priešą kiek įmanoma arčiau, novorževiečiai atidengė taiklią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį.

Leonidas Trubnikovas: Vokiečių artilerijos ugnis stiprėja ir mes, kairiojo sparno kuopų karininkai, skubiai bėgame į savo vietas. Priekyje manęs – poručikas Donbrovas. Staiga... Baisus trenksmas, dūmų kamuolys. Sprogusi priešo granata nieko neužkliudė. Mūšis aštrėja. Akivaizdus vokiečių noras pietauti Lauksargiuose. Bet mūsiškių sutelktinė ugnis priverčia juos atsitraukti. Pamažu ugnis rimsta ir tik atskiri mūsų pabūklų šūviai primena, jog vis dar tebesame mūšio lauke. Graži saulėta diena. Visi laimingi, linksmi, lyg Velykų rytmetį...

Lapkričio 3-ąją vokiečių 48-asis ir 51-asis pėstininkų landvero bei 124-asis pėstininkų landšturmo pulkai, artilerijos ir šarvuoto traukinio padedami, surengė naujas atakas. Nors jėgos buvo akivaizdžiai nelygios, novorževiečiai atkakliai priešinosi. Mūšyje ypač pasižymėjo poručikas Donbrovas. Kontūzytas jis iki pat mūšio pabaigos liko rikiuotėje netgi neleisdamas sutvarstyti žaizdų. Daug karininkų buvo apdovanoti, o pulko vadas B.Filimonovas netgi Georgijaus ginklu „Už drąsą“. 

O štai ką apie šiuos įvykius yra užrašęs rusų generolas Sergejus Grebenščikovas: Keletas baterijų išsidėstė priekyje ir pradėjo apšaudyti Lauksargius bei miestelį. Generolas Apuchtinas, likęs Taurogene (pulko štabas buvo įsikūręs kunigaikščio Vasilčikovo dvare, – red.), vadovauti puolimui įpareigojo Novorževsko pulko vadą pulkininką Filimonovą. Puolimo strategija numatė apsupti kairįjį priešo sparną su geležinkelio stotimi, kur galėjo atvykti pagalba iš Tilžės. Rezerve laukė trys Krasnoselsko pulko batalionai. Apie septintą valandą ryto prasidėjo mūsų artilerijos parengtis ir pulkininkas Filimonovas telefonu pranešė, jog jau puolama.

Apie 10 valandą ryto ėmė vežti pirmuosius sužeistuosius... Apie 12 valandą dienos atėjo pirmieji telefono pranešimai: „priešas didelėmis pajėgomis pradėjo kontratakuoti“; „ataka atmušta“; „tęsiu puolimą“; „priešas apeina iš kairės“; „priversti atsitraukti, prašau permesti į kairį sparną rezervo batalioną“; „išsiveržėm, pagalbos nereikia“... Pagaliau gavome pranešimą, jog priešo artilerija nutilo, o mūsų artilerija sunaikino traukinį su rezervo kariais. Apie trečią valandą dienos šūviai visai nutilo. Pulke nustatyta apie šimtą žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Kaip pranešė baterijos vadas, vokiečių buvo nedaug, dvi–trys kuopos su dviem pabūklais, kuriuos iš karto sunaikino mūsų baterijos. Vokiečiai nė karto nepakilo į ataką. Į stotį buvo atvykęs traukinys, iš kurio ėmė  lipti kareiviai, bet po mūsų taiklių šūvių puolė slėptis vagonuose, bėgo link namų. Traukinys tuojau pat išvažiavo.

Taigi Vokietijos kariuomenė išstumta iš Lauksargių ir tuo pačiu turėjo palikti Tauragę. Tiesa, nužygiuoti iki Tilžės Rusijos kariams pritrūko jėgų.

Tų pat metų rudenį Rusijos kariuomenė pradėjo naują žygį į Rytų Prūsiją. Apie galimą Rusijos puolimą žinių buvo gauta dar spalio antroje pusėje. Vilniuje leistame laikraštyje „Viltis“ išspausdintuose įvykių liudininko atsiminimuose minima, kad spalio 25 dieną Vokietijos kariai ėmė skubiai rengti įtvirtinimus, laukdami priešininkų pasirodymo. Gretimų apylinkių vyrai buvo gaudomi ir verčiami statyti įtvirtinimus.

Tačiau kaip daug kartų kare būna, situacija svyravo iš vienos pusės į kitą. Ir dabar jau patys vokiečiai perėjo į puolimą. Rusijos kariai nesugebėjo pasipriešinti gausesniam priešininkui ir atsitraukė į Tauragę, palikę mūšio lauke tris artilerijos pabūklus su amunicija. Jau vasario 12 dieną iš miesto išvažiavo gurguolės, pradėtos evakuoti valdžios įstaigos. Tauragės gyventojai, gelbėdamiesi nuo galimo artėjančių vokiečių plėšikavimo ir turto rekvizavimo, pradėjo bėgti iš miesto.

1915 metų vasario 16-ąją sparčiai pirmyn žygiuojantys vokiečiai užėmė Lauksargius, o 18-ąją – ir Tauragę. Tos dienos vakare rusai atsitraukė, nuo artilerijos sprogimų sudegė muitinės sandėliai, nukentėjo bažnyčia, karo ligoninė. Per keletą dienų vokiečiai aplink miestą įrengė įtvirtinimus, apkasus, padegė priemiesčius. Pavieniai daliniai pasiekė ir sudegino Skaudvilės miestelį. Vos užėmę Tauragę, vokiečiai nuo Skaudvilės pusės abipus Tilžės–Tauragės kelio pradėjo kasti apkasus.

Dvinsko (Daugpilio) karinės apygardos 1915 metų vasario 6 dienos suvestinėje, be kita ko, paminėta: Vasario 5 (18) Apuchtino būrys, prasiverždamas per sunkiosios artilerijos ugnį, perėjo Taurogeną ir įsitvirtino kairiajame Jūros upės krante“. O pabaigoje pridurta: Šiandien priešas užėmė Taurogeną

Beje, beveik tuo pat metu vokiečių spaudoje pasirodė informacija apie tai, kaip saviškių artilerija sušaudė kažkokią sodybą: 1915-ųjų vasarį mūsų daliniai, laisvindami eparchiją į šiaurę nuo Memelio upės, pasiekė Taurogeną. Šiuo atveju vokiečių artilerija sunaikino nuostabaus grožio Šereitlaukio (Schreitlaugker) turtingų ponų namą

Svarbiausieji mūšiai vyko 1915 metų kovą. Naujam puolimui Tauragės–Tilžės kryptimi vadovavo generolo K.Apuchtino vadovaujami 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pulkai, turėję 20 artilerijos pabūklų, sustiprinti pasienio pėstininkų ir pasienio kavalerijos šimtinių bei ypatingosios Orenburgo kazokų šimtinės. Iš viso link Tauragės žygiuojančią Rusijos kariuomenės grupę sudarė apie 10 tūkstančių karių. O štai miestą gynė vos 14 landšturmo kuopų – ne daugiau kaip 3500 žmonių.

Pavieniai susirėmimai prie Tauragės vyko jau nuo mėnesio pradžios. Tačiau į pagrindinius mūšius dėl miesto K.Apuchtino daliniai stojo kovo 16 dieną. 269-ojo Novorževo pulko ir 68-osios artilerijos brigados baterijų kariams teko pralaužti įtvirtintus spygliuotos vielos ruožus, dengiamus priešininko kulkosvaidžių. Todėl patirta nemažai nuostolių. Archyviniai šaltiniai mini, kad tą dieną buvo sužeisti aštuoni Rusijos kariuomenės karininkai ir 148 kariai. Vokiečių pasipriešinimo įveikti nepavyko, nes artilerija negalėjo efektyviai palaikyti puolančių pėstininkų. 26 pabūklai su skurdžiomis sviedinių atsargomis nepajėgė sunaikinti landšturmininkų ugnies taškų. Viskas baigėsi tuo, kad novorževiečiams su dideliais nuostoliais teko atsitraukti į ankstesnes pozicijas. Sprogęs sviedinys kontūzijo netgi pulko vadą pulkininką B.Filimonovą. Kovo 19 dieną pulkas atakavo dar kartą ir šį kartą nesutiko beveik jokio pasipriešinimo. Vokiečiai, bijodami, kad bus Gatčinos pulko apsupti, atsitraukė. Užėmus miestą, puolimas nesustojo, rusai sugebėjo ateiti iki Oplankio. Kovo 22 dieną po labai atkaklių, nesibaigiančių mūšių Vokietijos kariai pasitraukė iš Lauksargių. Puolimo metu į nelaisvę paimti 35 vokiečių kariai, užgrobtas ginklų ir inžinerijos prietaisų sandėlis. Per kovo 18-osios ir 19-osios dienų mūšius Tauragės apylinkėse sužeista apie 200 Rusijos karių. Beje, būtent 1915 metais grupė rusų karių susprogdino XIX amžiaus antroje pusėje per Jūros upę statytą tiltą.

Kovo 23-iąją vokiečių vadovybė vietos landšturmui pagelbėti atsiuntė keletą barono Ezebeko erzac-brigados bei 6-osios kavalerijos divizijos dalinių.

Įvertinusi sustiprėjusias Vokietijos kariuomenės pajėgas ir vengdama ilgų mūšių vietovėje, kur dėl netikėtai prasidėjusio polaidžio keliai virto vientisa neišbrendama koše, naktį iš kovo 26-osios į 27-ąją rusų kariuomenė grįžo į Taurogeno priemiesčius ir įsitvirtino šiauriniame Jūros upės krante. Keletą dienų be perstojo paskubomis išraustas tranšėjas ir miestą apšaudė vokiečių artilerija. Kovo 28-osios naktį, trečią valandą ryto, plonu upės ledu ir išvakarėse suręstu tiltu per Jūros upę vokiečiai iš trijų pusių pradėjo Taurogeno puolimą. Kovo 27 ir 28 dienomis Tauragė buvo smarkiai apšaudoma iš artilerijos pabūklų, dėl to ypač nukentėjo pietinė miesto dalis. Bandymus užimti miestą labai apsunkino iš Tauragės bažnyčios bokšto koreguojama rusų artilerijos ugnis. Kovo 28 dieną šis rusų kariams ypač svarbus taškas buvo sunaikintas. Kovo 27-osios popietę virš Tauragės pasirodė vokiečių žvalgybos lėktuvas ir, apsukęs keletą ratų, nuskrido. Po poros dienų, šturmu užėmę tranšėjas, vokiečiai įžengė į miestą ir, ilgai nelaukę, ėmė planingai šaudyti padegamaisiais sviediniais. Sudegė daugybė statinių, nenukentėjo vien cerkvė ir dar keletas namų.  Esama liudijimų, kad į po mūšio išlikusius pastatus vokiečiai šaudė specialiai, tarsi siekdami miestą sunaikinti iš esmės. Vis dėlto tokiu atveju nesuprantama, kodėl nebuvo „nušluotas“ muitinės (šiandieninės pilies) kompleksas ir netoliese stovėjusi cerkvė... Rusai, vengdami apsupties, pasislėpė aplinkiniuose miškuose. Vokiečių duomenimis, bendri rusų nuostoliai sudarė 500 žuvusiųjų ir sužeistųjų.   

O iš Tauragės bėgo net ir tie likusieji drąsuoliai. Jeigu, pavyzdžiui, 1897 metais čia gyveno apie 6000 žmonių, tai 1916-aisiais jų teliko vos 50... Per visas šias peripetijas išliko vos trečdalis po didžiojo 1836 metų gaisro atkurtos miesto infrastruktūros. Vokiečiai į Tauragę pasiuntė generolo-leitenanto grafo Egono Šmetovo vadovaujamą 6-ąją kavalerijos diviziją, kuri kovo 22–29 dienomis dalyvavo mūšiuose dėl Memelio ir Taurogeno ir iki balandžio 26-osios saugojo valstybės sieną, gerokai įžengusi į Lietuvos teritoriją.

1915 metų balandžio mėnesį karinis žurnalas „War Chronicle“ rašė: Pagrindinės generolo Apuchtino pajėgos – aštuoni 269 ir 270 pėstininkų pulkų batalionai, sustiprinti pasienio daliniais ir dvidešimčia pabūklų – prie Taurogeno atsirado kovo aštuonioliktąją. Mieste buvo tik keturiolika vokiečių landšturmo kuopų, kurioms iškilo realus pavojus atsidurti apsuptyje. Todėl su mūšiais trauktasi į Lauksargius. Net ir tokioje beviltiškoje situacijoje grafo Hageno vadovaujami vokiečių kariai sugebėjo išsiveržti iš žiedo ir dar kartu pasiimti penkiasdešimt rusų belaisvių. 

Kovo 23 dieną landšturmo grupės išsidėstė Jūros upės pakrantėje netoli Oplankio, taip pat šiaurinėje kaimelio dalyje ir ėmėsi saugoti į Tilžę vedantį kelią. Vis dėlto rusams pavyko Oplankį užimti. Laimei, atvyko papildymas – majoro fon der Horsto vadovaujamas erzac-batalionas, iš Ščecino persikėlęs į Tilžę. Po 24 kilometrų žygio pavakarę pasirodęs Oplankyje, batalionas per naktinę ataką nubloškė rusus atgal į šiaurę. Sunkiausia buvo įveikta ir kai po keleto dienų atvyko pastiprinimas, operacijoms vadovavęs generolas Giunteris fon Papricas jau buvo pasirengęs ne tik gintis, bet ir atakuoti. Tačiau dėl atšilusių orų tapo labai sudėtinga ir važiuoti, ir eiti. Vanduo pakilo tiek, kad kai kur patrankos tiesiog skęsdavo, o pėstininkai brido iki kelių ar netgi pusiaujo vandenyje. Vienas arklys nuskendo dideliu ežeru pavirtusiame kelyje. Rusai, pastebėję, kokios jėgos rengiasi juos pulti, per Jūrą atsitraukė link Taurogeno. Mūsų kariai, matę ir girdėję apie rusų žiaurumus Memelyje, duso iš pykčio puldami prie Taurogeno tranšėjose apsikasusius priešus. Negana to, rusai puolančius vokiečius tiesiog laistė artilerijos ugnimi, koreguojama iš bažnyčios varpinės bokšto.

Daug laiko užėmė persikėlimas per siaurą, stačiais krantais Ežeruonos slėnį. Todėl priešas, naudodamasis šia pirmenybe, stiprino fortifikacijos įrenginius ir statė kliūčių ruožus. Netikėtai labai atšalo, temperatūra nukrito žemiau nulio laipsnių. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis pėstininkams pagelbėjo pionieriai. Pirmasis perėjimas įrengtas netoli fermos, o kovo 28 dieną buvo baigtas ir laikinas tiltas. Kovo 29 dieną, trečią valandą nakties, žvalgyba baigta ir prasidėjo majoro fon Nusbaumo vadovaujama ataka. Vokiečių kariuomenė forsavo užšalusią upę, užėmė priešo tranšėjas bei Taurogeno miestą. Rusai skubiai pasitraukė į aplinkinius miškus, palikdami per 500 žuvusiųjų ir beveik tiek pat patekusių į nelaisvę. Todėl rusų planuota Tilžės ataka baigėsi vokiečių ginklo pergale.

Tačiau karo veiksmai Taurogeno regione nesibaigė. Balandžio 14-ąją prasidėjo eilinis vokiečių puolimas. Dešinioji grupė judėjo per Jurbarką, vidurinioji – keliu iš Taurogeno, o kairioji – iš Memelio (Klaipėdos). Tos pat dienos vakare 3-ioji kavalerijos divizija jau buvo Skaudvilėje. Rusai nelabai ką galėjo priešpastatyti, todėl gindamiesi jų išsibarstę daliniai vis labiau atsitraukė.             

Kaip vėliau knygoje „Vokiečių kavalerija Lietuvoje ir Kurliandijoje 1915 metais“ prisiminė vokiečių 1-ojo kavalerijos korpuso štabo viršininkas pulkininkas M.Pozekas: Apie priešą turėjome tokius duomenis: po to, kai balandžio 22 dieną buvo atremtas silpnas rusų puolimas prie Jurbarko, balandžio 26 dieną pasiekė pranešimai apie panemunėje, prie Veliuonos ir Skirsnemunės, toliau keliuose, vedančiuose nuo Jurbarko į šiaurę – link Eržvilko tebestovinčiusnedidelius priešo būrius su pabūklais. Didžiajame Tilžės–Šiaulių kelyje buvo, pagal pranešimus, du batalionai prie Skaudvilės. Iš viso rajone šiauriau Nemuno galėjo būti apie 20 tūkstančių rusų.    

Žinoma, kad po nesėkmingos Tilžės tiltų užėmimo operacijos rusų 68-osios pėstininkų divizijos 269-ojo ir 270-ojo pulkų likučiai atsitraukė poilsio į Skaudvilę. Tačiau balandžio viduryje poilsį nutraukė šešių vokiečių divizijų puolimas. 1-osios brigados pulkai įnirtingai kovojo su kur kas gausesnėmis priešo jėgomis. Vis dėlto balandžio 27 dieną Skaudvilę rusams teko palikti.

Tuo pačiu, kaip prisiminė jau minėtasis vokiečių pulkininkas M.Pozekas, Otto fon Lauenšteino armijos grupės kavalerijos generolo Giunterio fon Paprico būrys balandžio 27-ąją 13 valandą pajudėjo iš Lauksargių į Šiaulius. Vakare būrys prie Batakių susirėmė su priešu. Mūšis tęsėsi iki vidurnakčio.

***

Karas, nusinešęs tūkstančių gyvybių, tęsėsi. Iki jo pabaigos dar buvo likę nemažai laiko. O kaip po šių kovų atrodė Lietuva?

Jonas Basanavičius mūšių Lietuvoje pasekmes kadaise aprašė: Nuo Kauno apygardos pradėjus palei geležinkelį, Suvalkų gubernijoje kiek akys siekia retai kur belikusi sena trioba, tenka matyti: visur tik apsvilę ūkininkų sodybų medžiai styri ir kai kur kaminai riogso...

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras