Pakilti nuo grindinio(7)
Eugenijaus skipičio nuotrauka
Laimingos arba nelaimingos emigracijos istorijos jau surašytos beveik visų lietuviškų šeimų metraščiuose. Tragiškos lemties kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius nuogąstavo, kad tik Lietuva neišsivaikščiotų. Likus vos kelioms dienoms iki savo mirties poetas, stovėdamas prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse, geidė, kad tauta, apakusi nuo savo tariamojo amžinumo ir išskirtinumo, nepasiklystų, kad išmoktų skirti gyvenimo vertybių spalvas, kad su savąja praeitimi guldama ir su savo ateitimi keldama pasaulį, iškentėtų kasdienybės žaizdas, nepriteklius, kad nusipurtytų godumo ir pavydo. Lemties ironija, tačiau po kelių dienų godumo angis nukando jo gyvybės siūlą, o per kelis metus po jo mirties savęs ieškanti Lietuva išsivaikščiojo po visą pasaulį.
Kuomet naktinėje dangaus erdvėje minties siūlais į horoskopo kamuolį raišioji sau reikalingas žvaigždes, netikėtai nustembi, kai viršum mažyčio tavęs, stovinčio ant lapais nubarstyto kalno, sumirksi tėvynę paliekančio lėktuvo žiburėlis. Nesuvaldytos mintys lekia jam iš paskos. Netrukus vaizduotėje pamatai Londono oro uostą, nes būtent ten turi nusileisti neseniai virš galvos praskridęs orlaivis. Ką tik į svetimą šalį atskridusių keleivių minioje šiandien turbūt nepamatysime kraštietės, Kazbarynuose gimusios rašytojos Zitos Čepaitės. Gal ir nereikia. Graži jos aulinukų nuotrauka, užklijuota ant knygos „Emigrantės dienoraštis“ viršelio, nuves mus į emigranto tapatybės problemas, rūpesčius, šį tamsų rudens vakarą privers kelias sekundes pagalvoti apie elementarų žmogiškumą ir sąžinę. Labai patogus laikas apie tai pamąstyti, kai žvaigždės per Vėlines pavirsta ant artimųjų kapų degančiomis žvakėmis. Ak, kaip skaudu, kad jų šviesoje dažniau prisimename ne mirusius, o gyvuosius, tuos, kurie toli nuo mūsų.
Mums, pasilikusiems ant slidaus tėvynės grindinio, neatrodo, kad žmogaus noras gyventi geriau arba bent pasiturinčiai yra nuodėmė. Tačiau lakuotų žurnalų viršeliai sako ką kita. Skysto žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimo purslai nuolat aptaško mūsų kasdienybės veidrodį, kuriame jau bemaž neatsispindi vulgarumu nenupudruota mūsų meilė, pagarbos vertas mūsų darbas arba teisingai gauti pinigai. Persivalgymu kvepiančiuose interjeruose kaip povo plunksnos skleidžiasi plastmasinės intrigos, tarsi vibratoriai birbia visuomenei drabstomos vienadienės dirbtinės aistros. Kai kurie mokslininkai teigia, kad 2012 metai taps energetinio Armagedono pradžia: visi mineralinės kilmės energetiniai ištekliai, kurie iki šiol palengvindavo mūsų gyvenimą, vienas po kito pasibaigs. Gal iš televizijos ekranų sklindanti dvasinė tuštybė jau sako, kad prasidėjo puota maro metu?
Jeigu dar randame savyje jėgų, visaip bandome iš tos puotos pabėgti. Pirmiausia išjungiame televizorių, į šiukšlių dėžę išmetame apatinių marškinių sensacijomis mirgančius žurnalus, paskambiname tokius pat darbus atlikusiam draugui, susikrauname į lagaminą daiktus ir išvažiuojame, kartais net nežinodami kur. Nuo savęs sunku pabėgti, netgi triukšmingame Dublino pabe, vaizdingose Paryžiaus gatvėse ar kaip atvirukai gražiuose Vokietijos miestuose. Svetimose šalyse dirbdami pačius sunkiausius darbus, dantimis kabinamės į gyvenimą, kad pakiltume nuo tos šalies grindinio. Pabuvę benamiais ir atstumtais suvokiame, kad gyvenimas nėra žaidimas, todėl mums neberūpi svetimi lakuoti žurnalų viršeliai, ant gėlėtų paklodžių nukritusios žvaigždžių sparnų plunksnos. Emigracijos karste mes užkalame savo likimus, turėdami naivaus noro kada nors juos užkasti gimtinės žemėje. Nedaug kam tai pavyks padaryti.
Todėl šiandien jau niekieno nebeklausi, kam skambina varpas, nes žinai, kad jis skambina tau, pasilikusiam čia ant lapais nubarstyto kalno, tavo sūnui, ieškančiam erdvės Dublino verslo džiunglėse, tavo draugui Švedijoje, dar neradusiam savo kiemo ir gatvės, tavo kaimynei, ką tik išvažiavusiai slaugyti senelių į Vokietiją, Zitai Čepaitei, Anglijoje užklijavusiai žavią aulinukų fotografiją ant ką tik parašytos knygos. Varpas skambina vargo suskaldytai tavo tėvynei, virš kurios skrendančio lėktuvo žiburėlis išneša paskutinę tavo viltį. Todėl ant visko nusispjauni, ant rudens spalvų, ant ražienų, ant politikos vilkų ir kaimo demonų, todėl užsivelki švarius marškinius, surūkai cigaretę ir išskrendi, kad nuo Viešpaties tau duoto grindinio turėtum jėgų dar kartą pakilti.
http://issuu.com/taurages_kurjeris/docs/taurragis_nr._10
