Negauti į kaktą(3)
Eugenijaus Skipičio nuotrauka
Kai einant keliu ties tavim sustoja juodas Seimo nario automobilis, tau turėtų būti garbė, kad tautos išrinktasis keturiais ratais nenustūmė tavęs į pakelę, nenubloškė į griovį, neprilipdė prie medžio, bet teikėsi sustoti, praverti blizgančios mašinėlės duris, pasisiūlė pavėžinti, tvirtu valdžios žmogaus balsu užtikrino, kad nemuš. Taip ir pasakė „ Nebijok, negausi į kaktą“. Tuomet bematant supratai, kad nuo Seimo nario „gauti į kaktą“ irgi yra garbė, likimo dovana, Dievo duotas išbandymas paragauti kieto kumštelio skonį. Pasidarė apmaudu, kad Seimo narys tavęs nepasivedėjo į šalį, kad netrinktelėjo, nes iš jo pasakyto sakinio galima spręsti, jog tokių ketinimų turėjo. Matyt, kada nors buvai ne taip pažiūrėjęs į ant jo tvoros tupinčią katę. Gal iš baimės, gal suglumęs nuo netikėtai parodyto dėmesio, pasivažinėti atsisakei.
Kai iš po nuvažiuojančio automobilio ratų į tavo veidą pasipylė vieškelio žvyras, po minutės iš burnos spjaudydamas smėlį prisiminei Pauliaus Širvio posmelį „Aš nevertas, aš daug ko nevertas...“ Ir galvojai ne apie ežerą pilną žvaigždžių. Kasdienybės spardomas prisiminei prakiurusią dviračio padangą, dėl ko turi pėsčias vaikščioti, supuvusį trobelės stogą, per kurį ant lovos krenta visi šios vasaros lietūs. Drėgname patale nelabai smagu mąstyti apie sumautą savo gyvenimą, todėl pasiėmęs „kašikėlį“ pabandai išsivaduoti nuo įkyrių minčių, nueiti iki miško, pasikalbėti su grybais, riešutais ir ant žemės krentančiomis gervuogių uogomis. Kai į „kašikėlio“ dugną patupdai baravyką, šalia padedi rudmėsę arba voveraitę, kai nuo lazdyno šakos pirm voverės nuskini riešutą arba ant liežuvio pajunti uogos drėgmę ir skonį, supranti, kiek nedaug reikia sielos atgaivai. Rudenėjantis miškas tampa tavo Rojaus sodais, po kuriuos gali vaikštinėti be Seimo nario leidimo. Bet ar ilgai? Žiūrėk, kad tik neužstrigtum ant įstatymo slenksčio, kuriame bus parašyta, kad valstybiniai miškai priklauso valstybės vyrams kaip kompensacija už sunkų jų darbą. Va tuomet ir gausi į kaktą...
Į tavo vienatvės duris prieš kelias dienas pasibeldė Šv.Baltramiejus. Seniau Šv.Baltramiejaus dieną merginos burdavo savo ateitį. Nupjautuose laukuose iškasdavo duobutę ir laukdavo. Jei duobutėje mergina rasdavo voro nuaustą tinklą, žinodavo, kad jos jaunikis bus turtingas, jei duobutės dugne ropinėdavo skruzdėlytė, burtas pranešdavo, kad jaunikis bus vargšas. Tavo moteris duobutėje, matyt, rado kokią nors kielės plunksnelę, todėl, nežinodama ką tai galėtų reikšti, ištekėjo už poeto. Dar Šv.Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Paveiksluose jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Jeigu galėtum, tokį jo atvaizdą laikytum dabarties atspindžiu, nes kas dvidešimtas lietuvis – išverstaskūris. Tačiau šiandien galvoji ne apie tautiečius. Ant veido krentantis paskutinio gandro šešėlis praeitimi paverčia vasarą. Gandrai migruoja pietų kryptimi – Turkijos, Izraelio, Bosforo sąsiaurio link, kol pasiekia Šiaurės Afrikos krantus. Palydoviniais siųstuvais žymėti gandrai tą 4–5 tūkst. kilometrų atstumą nuskrenda per maždaug 15–20 dienų, kasdien įveikdami apie 250 kilometrų. Jie turbūt pasaulį pažįsta geriau negu tu, nes skrenda be jokių navigacinių prietaisų. Kelionėje jų tyko pavojai. Artimųjų Rytų bei Afrikos šalyse gandrai tebemedžiojami. Su tavimi taip nesielgiama. Akimis palydėdamas paukštį linki jam „neužlipti ant kulkelės“. Paskui sustoji lauko gale ir lauki. Gal kokioje kaimo gryčioje ar miestelio gatvėje suklyks naujagimio balsas. Vadinasi, kažkam metai buvo geri, kažkam atskrisdami gandrai daug atnešė. Juodai baltas pavydas nudiegia širdį, kad tai atsitiko ne tau. Pasisuki atgal į savo rudenį, į savo nenudirbamus darbus, į kasdien išgyvenamus atradimus ir netektis. Toliau gyveni savo lietaus permerktoje ir vėjų perpučiamoje trobelėje, džiaugiesi, kad tavo moteris moka talentingai stiklainiuose užkonservuoti vasarą. Prisimeni vakar į kapelius palydėtą kaimyną, atsigeri vandens ir tarsi ausyse skambančiais giesmės žodžiais galvoji: palikę savo nuodėmių valtį mes veržiamės į Amžinybę, tačiau ar kam nors rūpi, jog visą laiką norėjom būti savo laimės žvejais? Ne visiems pavyko. Tau gyvenimas trinktelėjo į kaktą. Todėl džiaugiesi, kad Seimo narys neįvykdė kažkada turėtų savo ketinimų. Antras smūgis būtų per daug.
