Muzikavimas bandonija – Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade(5)

Eugenijus ŠALTIS

2019-04-07 08:24

Tauragės bandonininkai apdovanojimų ceremonijoje Vilniaus rotušėje – jų rankose svarbus sertifikatas

Šių metų kovo 15 d. teko dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus rotušėje, kur buvo pristatytos devynios 2018 metais į nacionalinį sąvadą įrašytos nematerialaus kultūros paveldo vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams bei paraiškų teikėjams. Tradicinės kultūros puoselėtojus sveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, įrašymą į sąvadą liudijančius sertifikatus teikė iškilūs Lietuvos visuomenės, kultūros, sporto veikėjai. Tarp tų vertybių, įtrauktųjų į sąvadą, – ir Tauragės bandonininkai. Tauragės kultūros centro bandonininkų ansamblis, vadovaujamas Arūno Rakevičiaus, kraštietis, garsusis bandonininkas iš Vilniaus Albinas Batavičius iškilmingos ceremonijos metu kartu su tauragiškiais koncertavo rotušės scenoje. Tiesioginę transliaciją per „LRT plius“ stebėjo tūkstančiai Lietuvos žmonių. 

Kas gi tas sąvadas ir kam jo reikia?

Tam, kad paveldas išliktų ateities kartoms, stiprėtų jo sklaida, svarba, būtų užtikrinta visokeriopa apsauga, Lietuva pasitelkė tarptautinį instrumentą – 2004 m. priėmė UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Ja vadovaujantis kuriamas visuomenei atviras ir reikšmingas nacionalinis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas, kuriame – žmonių per amžius sukaupti įgūdžiai, žinios, susiformavusios tradicijos.

2017 m. buvo patvirtintos pirmosios dešimt Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvado vertybių. Šiemet sąvadą papildė dar devynios tradicijos: lietuviškos ristynės, tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ Vilniuje, verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte, muzikavimas bandonijomis Tauragės krašte, visaginiečių totorių pavasario ūkio darbų pabaigtuvių šventė „Sabantujus“, Skudutiškio (Molėtų r.) šventvietės lankymas, Biržų krašto sutartinių atlikimas, Šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika ir užlietų Kauno rajono kaimų dainavimo tradicija.

Kad vertybė būtų įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, reikia, jog ji atitiktų specialius reikalavimus: tradicijos tęstinumas, tradicija perduodama iš kartos į kartą; specialiai komisijai pateikti daug informacijos: įrašų, pasakojimų, atsiminimų, fotografijų, dokumentų, vaizdo, garso medžiagos, liudytojų parodymų. Šį sudėtingą, reikalaujantį daug žinių ir didelių pastangų darbą atliko Tauragės kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, etnografė Salvinija Žemaitienė.  Paraišką apie muzikavimą bandonijomis Tauragės krašte Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui pateikė Tauragės kultūros centras.

Bandonijos kelias iki mūsų

Bandonija – dumplinis liežuvėlinis aerofoninis muzikos instrumentas, vokiška koncertinos atmaina. Keturbriaunio korpuso galuose įtaisyti diskanto ir boso mygtukai. Tempiant ir suglaudžiant dumples, garsų aukštis kinta. 1840 m. bandoniją sukonstravo H.Bandas (Vokietija). Daugiausiai naudojama Argentinoje ir Urugvajuje, kur ja atliekama tango muzika. Į šias šalis bandonija pakliuvo kartu su emigrantais iš Europos. Lietuvoje (labiausiai Žemaitijoje) ėmė plisti nuo XIX a. II pusės, daugiausiai „Alfred Arnold“ (Vokietija) firmos bandonijos. Nuo XX a. I pusės kartais vartojamos ir vietinių meistrų darbo bandonijos. Griežiama solo ir duetu, kaimo kapelose, folkloro ansambliuose. Tauragėje 1998 metais susibūrė bandonininkų ansamblis, kuriame grojo 13 bandonininkų. Šiuo metu ansamblyje groja šeši bandonininkai, nes senieji muzikantai jau išėjo visam laikui.

Kadangi Tauragės kraštas ilgus metus ribojosi su Vokietija (ėjo valstybinė siena), čia ir paplito šis instrumentas. Tarp pasienyje gyvenančių žmonių abiejose sienos pusėse vyko intensyvi prekyba. Ji buvo ir legali, ir nelegali. Per sieną keliaudavo daug kontrabandinių prekių. Tarp jų spaudos draudimo laikotarpiu buvo ir knygos. Neatmetama, kad vokiškos bandonijos į Lietuvą galėjo patekti ne tik legaliai, bet ir kontrabandos keliu. Pardavus tokį instrumentą, kontrabandos būdu patekusį į Lietuvą, turėjo būti gaunamas nemenkas pelnas. Kai kurių Tauragės muzikantų instrumentai seni – šimto ir daugiau metų. Jau tarpukario laikais Tauragės krašte bandonija grojusių žmonių buvo nemažai. Tai rodo žinomų Tauragės krašto bandonininkų Albino Batavičiaus, Onos Jakienės, Zenono Bambalo ir kitų muzikantų prisiminimai ir jų pasakojimai, kaip išmoko groti, iš kur atsirado instrumentai jų namuose.

Kas nežinojo tikro bandonijos pavadinimo, vadindavo armonika, armoške, koncertynka, rečiau vargonėliais, tačiau labiausiai paplitęs buvo tikrasis pavadinimas – bandonija. 

Garsieji Tauragės bandonininkai – Albinas Batavičius ir Ona JakienėAutoriaus nuotraukos

Instrumento paplitimas Tauragės krašte 

Instrumentas gana plačiai buvo ir tebėra paplitęs visame Tauragės krašte. Daug gerų muzikantų buvo ir tebėra Lomių apylinkėse. Tai iš Devynakių kaimo kilęs vienas žinomiausių Lietuvos bandonininkų A.Batavičius, Treinosios kaime dar ir dabar tebegyvena ir groja garsi bandonininkė O.Jakienė, išmokusi šio muzikavimo iš savo tėvo. Ji išmokė groti savo sūnų Juozą (beje, O.Jakienė su savo vyru Juozu dalyvavo iškilmėse rotušėje, Ona grojo kartu su visais bandonininkais scenoje). Skaudvilėje būta keleto bandonininkų. Žinomiausias jų – batsiuvys Aleksas Jokubauskas, tauragiškių bandonininkų ansamblyje „Velnio tuzinas“ grojęs net 90 ir daugiau metų sulaukęs. Skaudvilėje gimė ir augo (dabar gyvena Tauragėje) geras muzikantas ir bandonijų derintojas, remontuojantis šiuos instrumentus Vytautas Krencius. Jis turi sukaupęs bandonijų kolekciją. Būrys bandonininkų gyveno ir tebegyvena Gaurėje. Bandonija grojančiųjų yra Žygaičiuose, būta jų ir Lauksargiuose (čia jau Mažoji Lietuva), Žvingiuose, Bikavėnuose (iš ten kilęs garsus vargonininkas ir bandonininkas Ipolitas Petrošius). Tauragės mieste ir tarpukario, ir šiais laikais yra būrys grojančiųjų bandonija. Jie (ne visi) yra susibūrę į ansamblį, kuris anksčiau vadinosi „Velnio tuzinas“ ir kurio atsiradimą inicijavo žinoma kultūrininkė Mamertina Balserytė, o pirmas vadovas buvo Romualdas Jurkšaitis. Dabar šis ansamblis gyvuoja Tauragės kultūros centre, tačiau jau kitu vardu. Mat pradžioje buvo 13 bandonininkų, iš čia ir kilo pavadinimas. Dabar jų kiek mažiau, dėl to ir vardas nebepasiteisina.

Dabartiniame Tauragės rajone bandonija buvo paplitusi labai plačiai: beveik kiekviename kiek didesniame kaime buvo žmonių, grojančių šiuo instrumentu vestuvėse, vakaruškose, gegužinėse, subuvimuose. Šiuo metu bandonijomis grojama Žygaičiuose, Gaurėje, Tauragėje. Pavieniai muzikantai, kaip mokantys groti įmantriausias melodijas jau dabar egzotika dvelkiančiu instrumentu, yra laukiami svečiai įvairiuose renginiuose, privačiose šventėse.

Grojimo bandonija ypatumai 

Grojimo bandonija Tauragės krašte ypatumų yra keletas. Vienas jų – grojimo bandonija šimtametė tradicija. Oficialiai niekur neužfiksuota, kada pirmoji bandonija atsirado krašte, tačiau iš muzikantų, kuriems jau per 80 metų, pasakojimų galima suprasti, kad jie išmoko groti iš savo tėvų ar kaimynų (pvz., O.Jakienė) dar būdami vaikai, todėl galima spręsti, kad grojama buvo XX a. pradžioje. Ir ši tradicija perduodama iš kartos į kartą. Perduodama ne tik paties atlikimo, muzikavimo tradicija, maniera, stilius, melodijos, bet ir patys instrumentai. Vienas įdomesnių ypatumų tas, kad muzikantai, kurie turi savo instrumentus, juos labai myli, gerbia, saugo, neparduoda už jokius pinigus. Jiems saugoti, transportuoti, vežtis į koncertus pasigamina originalius futliarus, patogias dėžes, turi skudurėlius nuvalyti dulkėms, papuošia instrumentus siūlų „bumbulais“, diržai taip pat puošnūs, dažnai tautiškais raštais išmarginti. Savo instrumento taip pat niekas niekam neskolina, o ir prašyti paskolinti būtų negražu ir didelis netaktas.

Įdomu ir tai, kad krašto muzikantai yra sukūrę originalių kūrinių, kurie ir neužrašyti natomis iš kartos į kartą perduodami tik klausos pagalba išliko, nepradingo, turi originalius pavadinimus, kartais pasakančius autoriaus vardą ar pavardę, kartais šmaikščius, humoristinius ar originaliai atskleidžiančius atliekamos melodijos stilių. Pavyzdžiui, „Velnio tuzino“ 2005 m. įrašytoje kompaktinėje plokštelėje „Sugrįžki, jaunyste“ atliekami tokie originalūs kūriniai: „Ramanausko valsas“, „ Stanislovo polka“, „Tirli pirli“, „Čiki piki“, „Ku-kū“. A.Batavičiaus kompaktinėje plokštelėje „Mano miela kerėtoja“ (kaip ir „Velnio tuzino“) yra grojamas tas pats valsas „Ruduo“, užrašytas Gaurėje. Toje pačioje A.Batavičiaus plokštelėje atliekamas „Žemaičių bajorų maršas“, kurį atlikėją išmokė tauragiškis V.Tolvaišas. Yra polka linksmu pavadinimu „Parduosiu ožką“. Yra tekę girdėti netgi tokiu pavadinimu kūrinį – „Kaip Skaudvilė degė“. Tokių autentiškų, iš kartos į kartą perduodamų kūrinių yra ne vienas ir ne du. Jie natomis, deja, neužrašyti, bet dauguma įrašyti plokštelėse, juos galima rasti vaizdo įrašuose. Tai, kad muzikavimo bandonijomis tradicija Tauragės krašte įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, yra labai svarbus ir reikšmingas žingsnis siekiant šią unikalią tradiciją išsaugoti.

Kaip pasakoja O.Jakienė, A.Batavičius ir kiti muzikantai, bandonija ir ja gojantys muzikantai Tauragės krašte tarpukario laikotarpiu buvo nepakeičiami ir itin pageidaujami įvairiausių jaunimo subuvimų metu. Bandonijomis grojami valsai, polkos, krakoviakai, padispanai buvo ir populiarūs to meto šokiai. Lengvai bandonijomis muzikantai išgaudavo ir lietuviškų ratelių, žaidimų melodijas: „Noriu miego“, „Bitute, pilkoji“, „Striuks buks vokietuks“. Bandonininkas visada būdavo pageidaujamas vestuvių, krikštynų, darbų (talkų) pabaigtuvių muzikantas.

Šiandien grojimo paskirtis kiek kita. Bandonija tapo retu instrumentu (be to, ir brangus, dabar patys vokiečiai važinėja po Tauragės kraštą ir ieško jų pirkti), jis naudojamas kaip kraštą reprezentuojantis, prestižinis, egzotinis. Solistai A.Batavičius, O.Jakienė, V.Krencius, A.Ramanauskas ir kiti dar ir šiandien kviečiami į privačius pobūvius, jubiliejus, vakarėlius, gimtadienius, taipogi į knygų pristatymus, mokyklas.

Daug Tauragės bandonininkų groja ansambliuose ir kapelose, dalyvauja bendruomenių, rajoninėse, respublikinėse šventėse, kapelų varžytuvėse, televizijos laidose. Tauragės rajone dažna šventė neapsieidavo be bandonininkų  ansamblio „Velnio tuzinas“, o Gaurėje, Žygaičiuose be šių muzikantų beveik jokios šventės net neįsivaizduojamos. Ansamblis „Velnio tuzinas“ ne kartą yra reprezentavęs rajoną įvairiuose renginiuose vietoje, šalyje ir užsienyje, dalyvavęs TV laidose „Duokim garo“, šventėse „Grok, Jurgeli“, „Ant rubežiaus“, Užgavėnių šventėje Anykščiuose. 

Dar apie tradiciją...       

...pasakoja A.Batavičius, bandonininkas, publicistas, Tauragės garbės pilietis. Pateikiame jo autentišką pasakojimą, kuris buvo įtrauktas į visą surinktą medžiagą apie Tauragės bandonijas, teikiant ją dėl tradicijos įrašymo į sąvadą:

„Muzika, o labiausiai bandonija, pradėjau domėtis ir iškart ją pamilau jau piemenaudamas po Antrojo pasaulinio karo. Vėliau vis su įvairiomis ekspedicijomis kas metai aplankiau nemažai Tauragės krašto kaimų, vietovių, kur skambėdavo muzika, o labiausiai bandonija. Šie įsimintini kaimai – Lomiai, Pažalpis, Antegluonis, Šakvietis, Pagirupis, Mažonai, Karapolis, Kazbarynai, Sutkai, Eržvilkas, Graužai, Gaurė, Batakiai ir dar daug kitų. Kai tik sužinodavau, kas ir kur grodavo bandonija, būtinai turėdavau tai pamatyti ir išgirsti. Beje, nuo vaikystės stebėdamas Tauragės krašto įvairius muzikantus, grojančius bandonija, o ir pats grodamas, pastebėjau įdomių reiškinių, kad bene visi bandonininkai groja iš širdies, visą dėmesį sutelkdami į atliekamo kūrinio mintį, jo išraišką. Tauragės kraštas (o ir aplinkiniai kiti – Šilalės, Šilutės, Raseinių, Kelmės) jau po Pirmojo pasaulinio karo yra puikiai suaugęs su šiuo muzikos instrumentu. Beje, kaimų muzikantai ne tik puikiai grodavo, bet ir instrumentą taisydavo, gamindavo. Be to, reikia džiaugtis, kad šis malonaus tembro ir reto grožio muzikos instrumentas daugeliu atvejų atkartoja mūsų tautos dainų, šokių melodijas, populiarina mūsų folklorą.

Štai ir mano albume „Švelnūs bandonijos tonai“ griežiami Tauragės krašto kūriniai. Tai yra šio krašto muzikos ,,auksinis fondas“. Daugelis kūrinių išmokta iš geriausių šio krašto muzikantų, keletą, laikydamasis tradicijų, sukūriau pats. Dalį šių kūrinių perėmė ir groja Tauragės muzikantai. Tai labai svarbu.

Taip pat gražiai, kaip ir gimtąją pietų žemaičių tarmę, muzikantai išlaikė savo krašto griežimo stilių. Žavi plačios melodikos valsai, santūrios polkos, lanksti kūrinių metroritmika, net ir lyrines melodijas puošiančios pasišokinėjančios gaidos, būdingosios pasažinės užbaigos, subtilus pritarimas bosais ar jais net išvingiuojamos melodijos. 

Labai džiaugiuosi, kad šie žemaičių krašto bandonijų ansambliai bei pavieniai bandonininkai groja ir šiandien, yra gerų muzikantų Tauragės krašte, todėl savo gimtąjį kraštą – Tauragę drąsiai galiu vadinti bandonininkų kraštu, turinčiu išlikusias, gyvas grojimo bandonija tradicijas ir manau, kad jas puoselėti, saugoti yra būtina, tam suteikiant išskirtines sąlygas ar statusą, kad tradicijų tęstinumas būtų užtikrintas“.

Pasakoja ir Vytautas Krencius 

Puikus muzikantas, bandonijų žinovas ir meistras, fanatikas gerąja prasme, tiesiog dievinantis šį instrumentą. Jis sako, kad bandonija pradėjo domėtis, kai subrendo. Perteikiu dalį pokalbio, užrašyto prieš keletą metų.

– Tai kada subrendai, Vytautai? – klausiu.

– Kai sukako penkiasdešimt metų. Kai nusibodo iki gyvo kaulo popsas, susidomėjau bandonija, o iki jos buvo visko, – pasakoja Vytautas. – Man nei jokia „kašė“, nei jokia žvejyba nerūpi. Ištisas naktis galiu prasėdėti prie interneto ir ieškoti informacijos, parsisiųsdinti bandonijų melodijas. Man priimtinesnė mūsų arba vokiečių grojama muzika. Argentinietišku tango kažkaip nelabai žaviuosi. 

Pasak muzikanto, apie savo mėgstamą instrumentą jis gali kalbėti dieną naktį. Žino visus stilius, firmas, netgi instrumentų kainas, tačiau savo instrumentų neparduoda, nes dauguma pirkėjų yra paprasčiausi perpardavinėtojai, norintys užsidirbti, o ne groti. Pats groti pradėjo palyginti neseniai, tik ketveri metai (tai šiandien jau bus visi dešimt metų, – aut.), tačiau įgimti gabumai, muzikinė patirtis, nuoseklumas ir meilė davė vaisių. Jis šiandien – puikus bandonininkas, pats mokantis savo instrumentus susiderinti. Tai labai retas dalykas, nes skaudviliškis buvęs „Velnio tuzino“ muzikantas ir garsus armonikų, bandonijų meistras, derintojas A.Jokubauskas jau perkopė 90. Yra derintojas Šiauliuose, tačiau labai nepigiai ima, tai derina kuo puikiausiai pats Vytautas. Ir dumples lopo, taiso, keičia, mygtukus pagamina. Žodžiu, viską daro.

– Bandonija – neribotų galimybių instrumentas. Man patinka jas remontuoti. Tai sunkus ir kruopštus darbas, tačiau smagu užsiimti tuo, kas teikia malonumą. Visą laisvalaikį skiriu mūsų krašto instrumentui bandonijai, – sakė V.Krencius prieš keletą metų. 

O šiandien jis kalba taip:

– Kiekvienas tikras ir save gerbiantis lietuvis turi mokėti du dalykus: groti bandonija ir arti žemę. Tai visai nesudėtinga. Reikia susirasti senučiukę, dar prieš karą pagamintą bandoniją, suklijuoti dumples, pasigaminti trūkstamus mygtukus ir, kiek pasimokius, groti. Su tuo pačiu entuziazmu nueiti į garažą, atsirinkti tinkamą metalą, susivirinti arklį-motobloką ir juo suarti uošvės daržą. Baigęs darbą, gali toliau linksminti tą pačią uošvę grodamas bandonija. Kaip tikras lietuvis. Sakau atsakingai – su bandonija jūs visur ir visada turėsite gerą laiką.

Kas toliau? Apmąstymai, uždaviniai, būtinumas....

Muzikavimas bandonijomis Tauragės krašte užfiksuotas kompaktinėse plokštelėse. „Velnio tuzino“  plokštelėje „Sugrįžki, jaunyste“ įrašyta 18 melodijų (beje, šioje plokštelėje trejetą dainų teko man pačiam įdainuoti su Vilmantu Tamoševičiumi, tai buvo tikrai įdomi patirtis). Tarp jų – trys solisto bandonininko A.Ramanausko ir trys kūriniai kartu su vokaliniu duetu, akompanuojant ansambliui.  Dvi solines plokšteles yra išleidęs ir bandonininkas A.Batavičius – „Mano miela kerėtoja“ ir „Švelnūs bandonijos tonai“. Jose užfiksuota kelios dešimtys melodijų. Tarp jų – nemažai Tauragės krašte užrašytų.

Grojimo bandonijomis tradicijas saugo Tauragės kultūros centras ir pavieniai asmenys. Kultūros centre suburtas ansamblis. Čia kartu groja, koncertuoja aktyviausi Tauragės krašto muzikantai bandonininkai. Ansamblis dažnai koncertuoja įvairiausiuose renginiuose tiek rajone, tiek už jo ribų. 

Turbūt niekam jau dabar nebereikia aiškinti, kad Tauragės kraštui grojimo bandonijomis tradicija labai svarbi, nes atskleidžia įdomią šio instrumento atsiradimo krašte istoriją, jaučiamas tradicijos tęstinumas, ilgą laiką buvęs savaiminis, tradicija perduodama iš kartos į kartą, neretai tai vyksta vienoje šeimoje. Perduodami, paliekami vaikams, anūkams senelių instrumentai, turintys solidų, kartais šimto ar daugiau metų amžių. Taip pat iš atminties iš kartos į kartą perduodamos protėvių grotos melodijos. Tai labai įdomu etnokultūros, folkloro tyrinėtojams, muzikologams, vietos kultūros darbuotojams. Dalyvavimas koncertinėje veikloje taip pat sukelia didžiulį žiūrovų susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žiūrovai domisi instrumentais, po koncertų dažnai tiesiog apgula muzikantus, klausinėja apie grojimo techniką, domisi, kur įsigyti instrumentus. Be to, grojimas bandonija, ar tai būtų solistas, ar koncertas, labai dažnai papuošia pačius įvairiausius renginius – knygų pristatymus, vakarones, susitikimas su bandonininkais mokyklose visada būna labai įdomus, mokinių mėgiamas.

Mintys 

S.Žemaitienė, kurios pastangų ir didelio kruopštaus darbo dėka grojimo bandonijomis tradicija  įtraukta į sąvadą:  

– Grojimo bandonija tradicija Tauragės krašte dar gyva, tačiau ji pamažu nyksta ir didžiausią įtaką tam daro laikas. Sensta instrumentai, nors ir labai saugomi, sensta ir jų savininkai. Tradicijos perimamumas nėra toks didelis ir gyvybingas, kokio reikėtų tradicijai išsaugoti ir plėtoti, nes trūksta jaunų žmonių, kurie mokytųsi groti šiuo unikaliu instrumentu. Daug geriausių muzikantų jau išėję, o likę muzikantai taip pat garbingo amžiaus. Tam, kad jauni žmonės labiau imtų domėtis bandonija ir grojimo tradicija, mokytųsi ir tęstų muzikavimo tradicijas, reikia tam tikrų įrankių, priemonių, ugdymo programų. Kol kas to nėra, nes trūksta specialistų, galinčių organizuoti grojimo bandonija tęstinumo veiklas. Taigi tam tikros ekonominės sąlygos stabdo aptariamos tradicijos plėtojimo, tęstinumo galimybes. Ir kultūros, ir švietimo sričių darbuotojai suvokia, jog būtina bendradarbiauti su Tauragės muzikos mokykla ir galbūt siekti, kad bandonija būtų įvesta kaip fakultatyvinis instrumentas.

Tauragės kultūros centras 2019 m. planuoja įgyvendinti projektą „Tauragės krašto bandonija“. Tai projektas, kuris padės aktualizuoti muzikavimo bandonija tradicijos Tauragės rajone reikšmę, svarbą, išsaugojimo būtinybę, sklaidos, perdavimo ir plėtojimo galimybes. Kartu tai bus galimybė įgyvendinti vieną svarbiausių šios tradicijos išsaugojimo priemonių, siekiant užtikrinti tradicinės kultūros vertybės tęstinumą. Muzikavimas bandonijomis Tauragės krašte 2018 m. įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą kaip gyva, jos tyrinėtojų ir plėtotojų požiūriu reikšminga nacionalinės ir kolalinės kultūros išraiška, svarbi šio krašto muzikantų ir vietos žmonių bendruomenei. Daug įdomių veiklų numatoma nuveikti per šį projektą, bet labiausiai šio projekto veiklomis bus siekiama pritraukti jaunus žmones domėtis bandonija ir siūlyti jiems mokytis ja groti bei tęsti unikalias šio krašto muzikavimo tradicijas. 

P.S. 

Atliktas labai rimtas ir reikalingas darbas. Žengtas pirmas rimtas žingsnis link grojimo bandonijomis Tauragės krašte tradicijos išsaugojimo. Reikalingas tik aplinkinių supratimas, kad tai unikalus reiškinys. Juk tai didelė garbė Tauragei ir Tauragės krašto muzikantams.

Kas perskaitėte šį rašinį, turbūt suvokėte, kad po šio žingsnio reikia žengti kitus. O jų žengti reikia dar labai daug ir kelias priekyje toks vingiais išmėtytas, toks vinguriuotas, lyg švelni bandonijos melodija. Ar išmoksime ją pagroti? Gabių ir suprantančių reikalą žmonių turime. Reikia mokytis. Juk niekas nenorėtų, kad Tauragės krašte nutiltų švelnūs bandonijos tonai. 

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras