Mūsų kantrybės ruduo(1)

Kitiems lieka tik šio peizažo šešėliai, antrieji planai, daubos arba paežerių migla. Save mes visuomet pasistatome į akis krintančioje vietoje, kad atsiradus progai koks nors nelabai vykęs giminaitis galėtų suskaičiuoti mūsų nuopelnus. Vaizduodami save niekada nepamirštame gausybės grimo, įvairių nereikšmingų blizgučių, kuriais apsikarstę tampame panašūs į juokdarius arba rytietiškų pasakų personažus. Kodėl taip yra? Gal dėl to, kad dar nepamiršome būti kumečiais. Tas prakeiktas nuolankumas mus lydi nuo jūros iki jūros.

Kai save įspraudžiame į raudonmedžio ar akacijos medžio rėmus, pasidabiname ordinais arba auksiniais partijų ženkliukais, kai į rankas paimame Svarovskio kristalais inkrustuotus šautuvus, o fone pasistatome tarsi iš reklaminių katalogų iškirptus automobilius, kumečio ženklas vis tiek nepalieka mūsų. Neretai šituose lietuviškos diduomenės gyvenimo propagandos rėmuose matome paveikslėlius su egzotiškų šalių vaizdais, bet tos šalys turi būti madingos, nutupėtos kokių nors prieš tai buvusių įžymybių. Nusenę litų maišeliai labai mėgsta fotografuotis su jaunyste trykštančiomis valiūkėmis moterimis arba Alfonsais vadinamais vyrais, taip demonstruodami  paliegusiame  kūne neva dar neužgesusią aistrą mylėti. Tačiau jau prastas laikas meilei. O gal jo net nebuvo? Kai pirmieji mūsų tautiečiai panūdo vogti, mes bėgome paskui juos, kad nebūtume paskutiniai. Krikščioniška patirtis sako, kad su artimu reikia dalytis – ir dalijomės iš pradžių dividendais, paskui infarktais, bankrotais, o dar vėliau savo artimą pakišdami po velėna. Ne iš karto, kaip tai daro žmogžudžiai, o pamažu, užtampydami po teismus: dėl buto, dėl namo, dėl kelių hektarų žemės. Staiga nusistebėjome, kodėl iš ryto taip tylu Lietuvoj – pasirodo kaimynas su kaimynu nebepasikalba. Anksčiau pasilabindavo, vienas prieš kitą nukeldavo kepurę... išgerdavo metų arbatos.

Taigi puolėme tapti milijonieriais. Auginome Kalifornijos sliekus ir mezgėme pėdkelnes, siuvome džinsus ir su lapių kailiais lakstėme po Rusiją. Ne visiems pasisekė. Tačiau visi pajutome pinigų kvapą ir skonį. Sakoma, kad pinigai kvepia ašaromis ir nafta, o pirmas milijonas – krauju. Kol mūsų vyrukai Europos miestuose prastūminėjo kontrabandą arba Vokietijos automobilių turguose rėmė prie sienos turkų prekeivius, atsirado puikus laikas pasinaudoti mūsų darbo vaisiais. Kai mūsų nebuvo namie, kiti gėrė ant stalo paliktą mūsų vyną, mylėjo mūsų moteris, supirkinėjo bankams užstatytus mūsų namus. Mes buvome turtingi, tačiau kiti norėjo tapti mūsų kunigaikščiais. Tie kiti buvo gašlūs, ciniški, alkani – tarsi pagimdyti amžino bado žemėje. Jie valgė už tris, gėrė už tris ir norėjo už tris. Mokyklose jie nuolat spardėsi, kandžiojosi ir nemokėjo daugybos lentelės. Tačiau, kai kalba pradėdavo suktis apie pinigus, jie tapdavo matematikos genijais ir iš bet kokio skaičiaus sugebėdavo ištraukti naudos šaknį. Bręstant toji patirtis tik didėjo ir buvo įvardinta kaip verslo nuojauta.

Kai išgiję nuo patirtų infarktų, mes apsigyvenome sodų nameliuose, jie rudens vakarais nukrėsdavo mūsų sodų obelis, kad mes nepamirštume jų, turinčių kietą ranką. Valstybinių švenčių proga jie mus siuntinėdavo sveikinimo atvirukus, kuriuose per jų riebaluotus veidus žliaugė pasitenkinimo prakaitas, jie buvo tarsi ką tik išėję iš pirties, kurioje nenusiplauna nuodėmės. Kai iš nevilties mes pradėjome skaityti knygas, gal kiek per vėlai, tačiau atradome mintį, kad Dievas su visais atsiskaito – su vienais nueidamas, su kitais pareidamas. Ir pradėjome laukti. Viskas beveik gerai, tik tegul šį vakarą mūsų viltis neapleidžia, tik tegul nepastumia per daug degtinės, kilpos, beprotnamio. Kai vėjas paklebena duris, viliamės, kad už jų stovi Dievas, atnešęs mums atlygį. Pro atvertas duris į kambarį įlekia vėjo šuoras, numeta nuo sienos buvusios mūsų didybės paveikslą. Mes puolame prie šukėmis pažirusio stiklo, kuriame tarsi antkapyje užrašyta: „Jie buvo turtingi, tačiau kiti tapo kunigaikščiais“. Surankioję šukes žiūrim į krosnyje šėlstančią ugnį ir tarsi atverdami pragaro vartus vienas kitam pasakom: „Viešpatie, koks ilgas mūsų kantrybės ruduo“.

Ir girdime, kaip traškėdami žodžiai sudega.