Mokytojos Zofijos rašiniai buvo laukiami Šilutės ir Tauragės redakcijose(0)
Ona Chržonstauskienė su savo vaikais gimnazistais. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka
Nuo 1965 m. vyro tėviškė Batakiai tapo šeimos antraisiais namais. Uošvių pokalbiuose dažnai buvo minima dvaro ponios Onos Chržonstauskienės pavardė. Pasirodo, kad buvusiame Lankininkų dvare išvengusi Sibiro tremties gyvena buvusi dvaro ponia su vaikų aukle, tarnaite, vadinama „niania“. Tarybiniais metais tai gal ir paskutinė dvarininkė, praradusi visai neprabangų dvarą, žemę, inventorių, bet likusi gyventi dvaro bute.
Sudomino sunkiai ištariama pavardė ir šilti žmonių atsiliepimai apie išsilavinusią dvaro ponią. Dvaro ponia – likęs tik pavadinimas, nieko bendra neturintis su tikrąja buitimi. Mirė „ponios“ vyras, duktė, o sūnus pasitraukė į vakarus.
Uošvių lydima apsilankiau pas O.Chržonstauskienę. Ji sėdėjo su katinu ant kelių, sunkiai judėjo dėl sąnarių ligos. Aprūkusioje virtuvėje taip pat sunkiai judėjo ir ne ką jaunesnė „niania“. Kadangi „ponia“ gerai pažinojo daugiavaikę Mizgirių šeimą, sutiko bendrauti ir su manimi. Teko apsilankyti ir vienai, užsimezgė nuoširdi draugystė. Po kelerių metų, kai materialinė padėtis ir sveikata visai pašlijo, „ponia“ Ona su aukle buvo išvežtos į Adakavo pensionatą. Dar po kelerių metų abi mirė. Marti mokytoja Zofija Kalašnikaitė- Chržonstauskienė, tuomet mokytojavusi Šilutės rajone, pasirūpino laidotuvėmis Adakavo senelių kapinėse, pastatė kryžių ir, kol leido jėgos, prižiūrėjo bendrą kapą. Nuo Skaudvilės su mažais vaikais eidavome į Adakavą aplankyti senučių (transporto nebuvo), teko aplankyti ir kapines kartu su marčia Zofija, taip pat vieniša.
Mokytoja Zofija – tauragiškė, mokėsi Tauragės gimnazijoje, 1931 m. įstojo į Tauragės mokytojų seminariją, mokytojos specialybė – jos pašaukimas. 1934 m. spalio 30 d. gavo švietimo skyriaus inspektoriaus S.Jasučio įsakymą nuo lapkričio 1 d. pradėti darbą Batakių valsč. Melagiškės pradinės mokyklos Užšešuvių komplekse. Šioje mokykloje dirbo iki 1940 metų, vadovavo Vilniui vaduoti sąjungos skyriui. Ir tiesioginiame darbe, ir visuomeninėje veikloje jauna mokytoja pasižymėjo įgimta inteligencija, darbštumu, pareigingumu, religingumu. Jos iniciatyva Užšešuviuose 1938 m. buvo pastatytas ąžuolinis kryžius, skirtas Vilniaus išvadavimui. Kryžių sukūrė skyriaus narys Pranas Šimaitis.
1940 m. – pirmoji Sovietinė okupacija. Mokytoja buvo keliama iš vienos darbovietės į kitą. 1949–1952 m.m. Zofija dirbo kartu su Adele Padleckyte-Bendikiene Juodpetriuose. A.Bendikienė iki šiol prisimena mokytoją kaip gerą pedagogę, nuoširdžią patarėją visais gyvenimo klausimais, jos inteligentišką laikyseną, erudiciją, patriotiškumą. Mokytoja labiausiai suartėjo su bendradarbe Juzefa Brazdžiūte. Jų draugystė nenutrūko ir Juzefai persikėlus į Kauną, o Zofijai – į Šilutės rajoną kartu su motina.
Zofija mokytojavo ir Batakiuose. Iš 10 Mizgirių vaikų pusė jų buvo Zofijos mokiniai. Apie mokytoją šiltai prisimena gydytoja Teresė Mizgirytė, Onutė Mizgirytė, Jonas Mizgiris, Antanas Mizgiris ir kiti Gerviečių, Lankininkų, Batakių mokiniai. Mokytojos reiklumas ir meilė kaimo vaikams išliko visam gyvenimui.
Jauna mokytoja patiko ir dvaro ponios sūnui, susituokė, tapo dvaro marti, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas išskyrė jauną šeimą, jie taip ir nesusitiko.
Z.Chržonstauskienė turėjo ir dar vieną pomėgį – rašė į to meto vietinę spaudą Šilutėje ir Tauragėje. Viename laiške mokytojai J.Brazdžiūtei rašė: „Žmogus turi tiek, kiek duoda kitam. Rašinėju į vietos laikraščius. Už tai buvau giriama ir būdavo laukiami mano straipsniai, kurių kaimo ir miesto žmonės labai laukdavo, nes rašiau tik apie juos, jų gyvenimą, nuotykius, vargus, vaikus ir patarimus mokymuisi ir elgesiui“.
1975 m. gruodžio 20 d. mokytoja buvo išlydėta į pensiją. Palaidojusi motiną Rupkojuose, persikėlė gyventi į Tauragę. Kadangi mokytojai reikėjo sąlyčio su gamta, ypač mylėjo miško gyvenimą, todėl pagal galimybes nusipirko butą prie vadinamojo A.Bagdono prūdo. 30 metų pragyveno kaimynystėje su žinomu tautodailininku, O. ir V.Sokų šeima. Kol leido sveikata, grįždama iš turgelio parsinešdavo ir kepalą duonos tvenkinio antims. Paukščiai iš tolo pažindavo savo šeimininkę, ir mielai leisdavosi net paglostomi.
Mokytoja buvo gimusi 1915 m. rugsėjo 30 d., sveikata blogėjo, ypač atsakė kojų sąnariai, dažnai svaigo galva, linko prie žemės stuburas... Reikėjo pagalbos iš svetimų, namo kaimynų, medikų.
Mirė Zofija 2010 m. rugsėjo 11 d., palaidota šalia motinos Šilutės rajone. Rugsėjo 1-oji mokytojams – naujų mokslo metų pradžia, o pagarbos nusipelniusiai tarpukario mokytojai – kuklios mirties metinės.
