Ko ūkia mūsų sargybinė pelėda?(4)
Eugenijaus Skipičio nuotrauka
Prasidėjęs ruduo pilnas prabėgusių atostogų tingulio. Prie rytmetinio kavos puodelio dalinamės vasaros įspūdžiais, kelionėse patirtais nuotykiais, aptarinėjame aplankytose šalyse pamatytas buities nuotrupas arba bandome kolegoms perteikti Turkijos ar Gruzijos miestuose išgerto vyno skonį. Vyrų kompanijos kalba apie ten pastebėtą moterų grožį, o dailios kasdienybės melžėjos slapčiomis aptarinėja Antalijos vyrukų erekciją. Iki nuobodumo esame smulkmeniški detalėms. Tačiau retas iš mūsų prabyla apie užsienyje ar tėvynėje pamatytą parodą, spektaklį, aplankytą koncertą ar perskaitytą knygą. Atostogų kokybė dažnai matuojama sotaus gyvenimo saiku: išgerto vyno kiekiu, sukramtytų mėsainių, dešrainių ar kitokių tikro valgio „-ainių“ skaičiumi. Apie atostogų kultūros reikalus tiesiog neįprasta kalbėti. Jeigu kas nors užklydo į kokį muziejų, vadinasi, yra „paplaukęs“.
Tačiau vieną dieną rytmetiniai mūsų pokalbiai tampa seklūs. Tuomet pradedame aptarinėti naujų lietuviškų serialų temas, dalinamės kylančių kainų prognozėmis arba garsiai nuogąstaujame dėl artėjančio šildymo sezono. Kultūros reikalai mums nė motais, nes žinome, kad varginami rudens depresijos Kultūros centre visuomet pateksime į koncertą ar liaudies teatro spektaklį (žinoma, ir į vieną kitą premjerą), kad mūsų vaikai sėkmingai lankys Muzikos mokyklą arba Moksleivių kūrybos centrą. Ačiū šiose įstaigose dirbantiems specialistams, jų skoniui, jų profesionalumui, nes mūsų atžalos ten įgyja estetinės nuovokos ir meninio išprusimo. Niekas nepriekaištaus Krašto muziejaus direktoriui Petrui Jokubauskui, kad tauragiškiai baigia užmiršti, jog toks muziejus mieste apskritai yra. Direktoriaus dėl to niekas nekaltina, dėl to kalta muziejaus rekonstrukcija. Tikėkimės, kad per bobų vasaros karščius Tauragės fotografai atveš spaudos fotografų parodą arba pakvies į kokią nors akciją-atrakciją „Nusifotografuok nuogas su politiku“. Tačiau mūsų politikai „užsiknisę“ savo reikaluose, o ir mes ne visi fotogeniški, tų pačių politikų nustekenti, tarsi vakar grįžę iš „Dievų miško“. Panašu, jog fotosesija neįvyks.
Belieka dar kartą pasidžiaugti reikšmingomis datomis ir prabėgusios vasaros atradimais. Kartais galvoje kirba klausimas, ką šiemet pilsime į savo kultūros aruodus. Reginių, parodų ir naujų knygų bus. Tačiau ar to užtenka? Prabėgusios kaimų ir miestelių šventės rodo, kad yra dar kur pasidairyti. Esame schematiški ir vienodi. Šiek tiek etnografinių nuotrupų, šiek tiek valdžios vyrų sveikinimų ir lauknešėlių jiems, šiek tiek alaus ir popso. Kartais dar būna muštynių. Kaimo bernai ne šiaip sau apsitalžo, bet tvatijasi beisbolo lazdomis, metaliniais strypais, pasibado peiliais arba pasidarbuoja kojomis. Net ir šioje liūdnoje vietoje etnokultūrinės praeities nedaug.
Paprastesnio ir nuoširdesnio kaimo šventės suvokimo vis dar pristingame. Nieko nuostabaus, kad dalis gyventojų tampa tik šventės vartotojais, bet ne dalyviais. Jau retai kur bepamatysi kaimyną besišnekučiuojantį su kaimynu. Žmonių tarpusavio bendravimas irgi yra kultūros dalis. Jeigu jis nyksta, kaip mokame, taip turime jį gaivinti. Turbūt kultūros darbuotojai nėra graužiami tarpusavio rietenų ir pavydo dėl žemės, dėl išmokų, dėl ne vietoje pastatytos tvoros, todėl jiems turėtų būti lengviau rasti raktą į svetimėjančių žmonių širdis. Valandai iš toli atvažiavęs žvaigždžių berniukas Radžis to tikrai nepadarys. Gal organizuokime talką tarpusavio bendravimui sušildyti? Kitaip galime sulaukti laiko, kai prie kultūros aruodų niekas nebeateis arba ateinančių bus tiek mažai, kad aruodus teks užkalti.
O gal savo mintimis per daug toli siekiame? Su maišu ant nugaros nuvinguriavo bulviakasis. Rudens voratinkliai jau pančioja kojas. Lėtame žingsnyje, žinoma, yra daugiau vietos pamąstymams. Mūsų protėviai prieblandą tam ir skirdavo. Dabar mes tą laiką atiduodame serialams. Kai pro debesies plyšį išlenda mėnulio delčios skustuvas, pradedame galvoti apie savo gyvenimo tvarką ir švarą. Gyvenimas, atrodo, gerėja, tačiau ar gerėja jo dvasinė kokybė? Vargu. Kai sutemų tirščiuose išgirstame ūkiančią pelėdą, pastebime, kaip prieblandoje moterys įsikniaubia į savo jausmų mezginį, vyrai atidaro alaus butelius ir įjungia televizorių. Iš namų išeina tyla. Ar ne dėl dylančios gyvenimo vertės ir žvirgždu virstančios meilės ūkia mūsų išminties sargybinė pelėda?
