Kiek miglos reikia nerimui?(8)

Padėjus darbus buvo galima valandžiukę pailsinti rankas, tyliai apie šį bei tą pasikalbėti su namiškiais, vaikams papasakoti apie septynias didžiąsias nuodėmes ir paskutinio teismo dieną. Tais pasakojimais buvo prisimenama krikščioniška priedermė ne tik kitiems, bet ir sau. Pasninko sugnaibytos vaikų akelės bėgiodavo po prieblandos tolius, ieškodavo amžinojo gyvenimo būties taško, glausdavosi prie tėvo ir motinos, o paskui tyliai užsnūsdavo.

Dabar taip nėra. Dabar žmogus nemoka patylėti nei sau, nei kitiems. Regis, pilką rudens vakarą galėtum prie slenksčio pasėdėti su kaimynu, bet kaimyno neturi, nes judu išskyrė žemės reforma. Galėtum nuslinkti pas už sienos gyvenančią našlę, tačiau ji įsitaisė silikonines krūtis ir sėkmingai rungiasi dėl tapsmo kokio nors realybės šou nugalėtoja. Anksčiau pilką valandą po antklode ar malkinėj pasiklausydavai „Amerikos balso“ ir galvodavai, kad laisvė turi šaknis ir vienąkart sužaliuos tavo sode. Sužaliavo, ar tu dabar laimingesnis? Buvęs partijos sekretorius tau atvirai rodo špygą ir viešai vadina ubagu, nes tu net jo pirtelės slenksčio nevertas. Dirbtuvių vedėjas nusiperka diplomą ir tampa kokios nors komisijos juokdariu. Iš garsiakalbio čirškiant rusiškai muzikėlei pradedi galvoti, kad septynmyliais batais grįžtame atgal, iš kur taip neseniai buvome išėję. Visi tie sugrįžimo maršrutai paskendę kažkokiame kriminaliniame fone, kuris eskaluojamas dienų dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Kartais pradedi galvoti, jog kriminalinis pasaulis yra sudedamoji mūsų politikos dalis, jos širma. Tokia pastaruoju metu statistika. Vos tik šalis atsiduria prie kokios nors krizės, krūmuose ties ta duobute būtinai kas nors atsitinka kriminaliniam pasauliui. Praeina laikas ir pamatai, kad tuose aptarinėjimuose, versijose, komentaruose buvo paskandinti kur kas rimtesni dalykai. Kai kam suteikiama laiko su žeme sulyginti savo nuodėmes, paslėpti kokių nors aferų galus vandenyje. Atsisėdi į krėslą ir supiesi, taip gera, taip smagu tėvynėje, jog net niekur išeit nesinori, kad nenušautų.

Taigi stovime tarsi medžiai migloje – užguiti mokesčių, mažėjančių atlyginimų, brangstančių knygų ir nebeįkandamų paveikslų. Jau ir iki teatro toli. Ir ne tik kur nors Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, bet ir čia pat, Tauragėje. Teatrų festivalis „Kvartetas“ irgi pradėjo strigti. Viešai tik nukeliamos datos. Gal jos klijuojamos prie būsimo Kultūros centro direktoriaus inauguracijos? Žinoma, kodėl naujo direktoriaus į krėslą nepasodinus teatrališkai, kaip sakoma, „su pompa“. Ateina genijai ir vėl išnyksta. Niekas niekur be reikalo neišnyksta, o ypač Petras. Iš lūpų į lupas perduodama vieša paslaptis, jog buvęs Kultūros centro direktorius netrukus atsisės į „Santakos“ muziejaus direktoriaus kėdę. Žinant jo nuopelnus kultūrai darosi šiek tiek neramu dėl muziejaus likimo. Kodėl politikai šią kultūros įstaigą laiko paspirtuko vietoje, visiškai neaišku? Nejaugi užtenka uždengti muziejaus pastato stogą, padažyti sienas ir laukti pensijos? Nejaugi politikai, paskendę priešrinkiminėje naujosios tarybos rinkimų migloje, nesupranta tiesos, kad krašto muziejus yra ne vien jų gerų darbų saugykla, kurioje privalo sukinėtis savas žmogus. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Bet ar muziejuje susikaupusias problemas būtinai turi spręsti eigulys? Gal laikas pasidairyti jauno ir energingo kultūros vadybininko? Panašu, kad taip nebus. Ko gero, net nebus konkurso šiai pareigybei užimti. Su kultūros reikalus kuruojančio Prano Petrošiaus palaiminimu Petras taps kultūros rezervistu ir be jokio vargo pribaigs muziejų. Todėl sustoji Tauragėje ir galvoji, kokio storumo turi būti rudeninė migla, kad sustabdytų per širdį bėgantį nerimą?