Kelionę pajūriais baigiant: Stygliškiai ir Vėžininkai(4) 

Stygliškiai

Sudaryti iš senos Nausėdų gyvenvietės dalies. Pastarasis pavadinimas primena, kad iki XV a. į rytus nuo Jūros žemupio plytėjo retai gyvenami miškų ir paupių plotai. Tačiau 1422 m. sudarius Melno sutartį, nustačius sieną tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos valstybių, į šiuos tyrus pamažu ėmė keltis naujakuriai. Jie kūrė naujas gyvenvietes – nausėdijas. Aptariami Nausėdai pažymėti 1665 m. sudarytame Ragainės apskrities (kuriai tuomet priklausė) žemėlapyje, tad turėjo įsikurti iki tol. XVIII a. pabaigoje gyvenvietė jau buvo skilusi į keturias dalis, kuriose gyveno skirtingų socialinių sluoksnių žmonės. 1925 m. Lietuvos Respublikos valdžia „įvedė tvarką“ ir suskaldė Nausėdus į keturias atskiras gyvenvietes, kartu suteikdama joms naujus pavadinimus. Stigliškiais (ne Stygliškiais) tuomet pavadinta tik pietvakarinė dalis, dvarelis (vok. Nausseden Köllmisch). Šalimais buvo Bališkiai (vok. Nausseden Ebfrei), Nausėdėliai (vok. Nauseden Bäuerlich) ir Pagirys (vok. Nausseden Schäferei). Sovietinė valdžia Stigliškius, Bališkius ir Nasėdėlius vėl sujungė į vieną kaimą, kurį pavadino Stygliškiais. Nepaisant tokio sustambinimo, po 1944 m. kaimas palaipsniui tuštėjo ir menko. Jei 1925 m. visose trijose jo dalyse gyveno 98, tai 2011 m. – tik apie 30 gyventojų.

Sovietmečiu daug senų Stygliškių sodybų sunyko. Vis dėlto kaime dar galima pamatyti Mažajai Lietuvai būdingos architektūros gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Buvusiuose Bališkiuose, prie pat Mociškių–Vėžininkų vieškelio, yra ir senosios evangelikų liuteronų kapinės. Deja, jos nuniokotos taip, kad čia sunku rasti bent vieną antkapinį paminklą.

Ties Stygliškiais Jūrą iš abiejų pusių „aptveria“ ir beveik iki žiočių lydi apsauginiai pylimai. Jie skirti apsaugoti paupio pievas nuo užtvindymo neaukštų vasarinių poplūdžių metu. Tačiau ties vingiais upė pylimus daug kur nuardžiusi, todėl jie ne ką tepadeda. Pavasariais pylimai apskritai atsiduria po vandeniu. Bet pakrantės lankoms tai tik į naudą – kiekvieno potvynio metu Jūra jas patręšia savo nešmenimis. Tuomet, anot botanikų, upės slėnyje suveši pieviniai pašiaušėlynai, pieviniai eraičinynai, avižuolynai ir nendriniai dryžutynai. Kol sugula po dalgiu, jie išauga aukščiau juosmens. Rečiau šienaujamuose lankų pakraščiuose randama ir įvairių saugomų augalų: raudonžiedžių beručių, iečialapių kalpokių, boloninių katilėlių. Vis dėlto gausiausiai iš saugomų rūšių pajūriuose paplitę poriniai česnakai. Jie auga ir ties Stygliškiais. Paupio pievose taip pat galima pamatyti didžiųjų auksinukų – saugomų drugių. Čia laikosi ir slapukės griežlės – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Tačiau jas lengviau išgirsti negu pamatyti.

Vėžininkai

Vietovardis kilęs iš žodžio vėžininkas – vėžių gaudytojas arba iš pavardės Vėžys. Vietovė gyvenama nuo pat akmens amžiaus, tačiau rašytiniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą paminėtas (Weschnicken), rodos, tik 1558 m. XVIII a. ketvirtame dešimtmetyje Vėžininkuose buvo bent 14 ūkių. Dešimt iš jų valdė lietuvininkai – Mikas Naujokas, Jurgis Mockus, Kristupas Purkus, Abrys Parelaitis, Enskys Rudaitis ir kiti. Nors kaime jau buvo ir keturi atsikėlėlių vokiečių ūkiai, apie 1740 m. įsteigtoje mokyklėlėje turėjo būti mokoma lietuviškai. Įdomu, kad to meto Vėžininkų gyventojo Endrikio Šereikio (Schereick) pavardė beveik sutampa su gretimame Šereiklaukyje XIII a. pilį valdžiusio skalvių didžiūno vardu.

Maždaug iki 1872 m., kol nebuvo nutiestas naujas plentas Mikytai–Vilkyškiai–Viešvilė–Smalininkai, pagrindinis kelias vakarų–rytų kryptimi ėjo panemune, taigi ir per Vėžininkus. Ties šiuo kaimu ir Šereiklaukio dvaru bent nuo XVIII a. pradžios veikė keltas per Jūrą. 1796 m. žemėlapyje čia jau pažymėtas pontoninis tiltas. Prie jo, nūnai Vėžininkams priklausančiame kairiajame upės krante, buvo Klauciškių smuklė.

1905 m. Vėžininkuose gyveno 165, 1925 m. – 159 žmonės. Sovietmečiu kaime pastatytas aštuonbutis, tačiau dalis senųjų sodybų sunyko. 2011 m. Vėžininkus, kaip savo gyvenamąją vietą, buvo nurodę 99 žmonės, tačiau iš tikrųjų gyveno 85.

Ties Vėžininkais į Jūrą įsiremia pietvakarinis Smalininkų–Viešvilės girios kampas. Pušyno pakraštyje, ant Jūros kranto – senosios Vėžininkų evangelikų liuteronų kapinės. Labai nukentėjusios sovietmečiu, pastaruoju metu jos pavyzdingai tvarkomos Vokietijoje gyvenančių išeivių rūpesčiu. Tarp negausių išlikusių antkapinių paminklų išsiskiria du kryžiai, žymintys XX a. pradžioje mirusių Bertos ir Jurgio Paulaičių (Paulat) kapus. Jie vadinamojo jugendo stiliaus, su įdomiais lietuviškais užrašais gotišku šriftu. Kapinėse stovi paminklas „Vėžininkų kaimo žuvusiems kare ir tremtyje atminti“. Galima numanyti, kad dauguma iš 32 įamžintųjų žuvo besibaigiant II pasauliniam karui. Visi sodiečių vardai ant paminklo užrašyti tik germaniška forma, tuo tarsi teigiant, kad 1944 m. čia gyveno vieni vokiečiai. Statistika patvirtina, jog Vėžininkai buvo smarkiai suvokietėję. Jau 1905 m. lietuviškai čia kalbėjo tik ketvirtadalis gyventojų. Vis dėlto abejotina, ar tikrai iki karo lietuvininkų kaime nebeliko.

Vėžininkų šilas ošia ant pakilaus aukštumos krašto, kuris lyg koks pusiasalis įsiterpęs į užliejamas lankas. Jo pietiniame pakraštyje yra regykla, nuo kurios atsiveria platūs vaizdai į Jūros ir Nemuno santakos slėnį.

Vėžininkams priklausančios lankos tęsiasi iki pat Nemuno ir Jūros santakos. 700 m į šiaurės rytus nuo jos, Nemuno pakrantėje, matosi pakilesnė kalva – Vėžininkų senovės gyvenvietė. 2003–2005 m. joje rasta titnago skelčių, I tūkstantmečio antros pusės keramikos.

Prie pat santakos smaigalio telkšo iš Jūros senvagės susidaręs maždaug 3 ha dydžio Vėžininkų ežerėlis. Gamtininkai jį vadina eutrofiniu – t. y. tokiu, kuriame gausu maisto, geros sąlygos gyvūnams. Tad nenuostabu, kad migracijų metu jį labai mėgsta praskrendantys sparnuočiai. Gulbės nebylės kartais tupia tiesiog baltais debesimis. Vasaromis ežerėlyje taip pat laikosi ar atskrenda „pažvejoti“ įvairūs vandens paukščiai. 2011 m. jame buvo įsikūrusi baltaskruosčių žuvėdrų – į Raudonąją knygą įrašytų paukščių – kolonija. Taigi Vėžininkų ežerėlis – tinkama vieta stebėti gamtą.

Pasiektoji santaka – įdomi gamtiniu požiūriu vieta. Čia susitinka dvi iš dešimties didžiausių Lietuvos upių. Nemuno ilgis – 937 km, baseino plotas – 98 200 kv.km, vidutinis debitas prieš santaką – 578 kub.m/s. Jūra – dešimta pagal ilgį Lietuvos upė. Nuo ištakų iki žiočių ji vingiuoja apie 170 km. Jūros baseinas apima beveik 4 000 kv.km, o į Nemuną ji įlieja vidutiniškai po 42 kub.m/s vandens.

Pasiekus santaką išties verta tris kartus sušukti valio! Prie šūksnių tiks ir lietuvininkų poeto Kristupo Lekšo žodžiai iš eilėraščio „Prologas“:

Kur kalnas Rambynas lyg sveikindams moja,

kur mūsų sens Nemuns per lauką banguoja,

kur tamsiosios girios lyg šlamšdamos šneka,

kur Jūra, Šešupė į Nemuną teka,

kur mūsų prabočiai gyvenę yra,

čia mūsų tėvynė, graži Lietuva!