Kalėdų eglės puošybos, tradicijos ir dabartis(1)
R.Malycho foto
Artėja paslaptingiausios metų šventės - Kalėdos. Europoje bei kitų žemynų katalikiškojo tikėjimo valstybėse. Kalėdos švenčiamos labai panašiai. Po advento ramybės, iškilaus Kūčių vakaro, išaušta Kalėdos - kūdikėlio Jėzaus gimtadienis. 21–asis amžius, žmogiškąsias vertybes pakeitęs vartotojišku siautuliu, jau bando ištrinti iš mūsų atminties Advento ramybę, Kūčių ir Kalėdų žavesį. Šventė tampa paviršutiniška, be turinio, kaip linksmas masinis renginys, kaip vyno ir alaus šventė, rūkytų šonkauliukų , keptos žąsies ar kalėdinio kalakuto pasivalgymas. Advento susikaupimą blaško lakstymas paskui kalėdines nuolaidas. Kasmet vis anksčiau miestų aikštėse puošiamos ir įžiebiamos eglės. Nenustebkime, kad netrukus kalėdinės šventės prasidės lapkričio mėnesį.
Visuotinė pirkimo ir godumo manija vis mažiau vietos palieka tradicijoms, papročiams, dvasiniam susikaupimui. Šių dienų šventėms jau nebereikia jų istorijos, mitologijos, prosenelių ir senelių sukauptos išminties. Gyvename taip tarsi Majų kalendorius tikrai būtų patvirtinęs pasaulio pabaigą. Apie tautos, kaimo ar miestelio bendruomenės savastį nelabai bedrįstame prabilti, nebent kokiose nors kultūros paveldo išsaugojimo konferencijose. Deja, jeigu ne miesto, miestelio ar kaimo aikštėje kiniškomis girliandomis tviskanti eglė, Kalėdos būtų paprasčiausia žiemos šventė, tokia pat kaip smagus pasivažinėjimas rogutėmis. Todėl džiaugiesi bažnyčioje, o ne miesto aikštėje radęs prakartėlę.
Tauragės kraštas yra dviejų kultūrų paribys. Ties Lauksargiais Žemaitija kelis šimtmečius ribojosi su Mažąja Lietuva, kurios gyvensena, paročiai buvo prisodrinti vokiškosios kultūros tradicijų.. Kai ką iš tų tradicijų perėmė ir žemaičiai. O žemaitiški papročiai yra įsitvirtinę Mažosios Lietuvos rytiniame pakraštyje, ten, kur, nežiūrint valstybinių sienų, žmogiškieji tarpusavio ryšiai buvo itin glaudūs. Tad ir Kalėdų tradicijos yra labai panašios. Papuošta eglutė - pirmasis ir ryškiausias ženklas, pranešantis apie saulėgrįžą ir Kristaus gimimą.
Kalėdų simbolis - eglė turėtų būti puošiama tik Kūčių dieną ir džiuginti žmones 12 parų, iki Trijų Karalių. Kalėdos - iš pagonybės laikų atėjusi saulės sugrįžimo šventė. Nors tuomet gyvybės ir amžinumo simboliu laikytas ąžuolas, tačiau žinoma, kad plintant krikščionybei, vienas uolus sakytojas, vienuolis Bonifacijus Dievo trejybės įvaizdžiu pasirinko eglę. Eglės žaliavimas ištisus metus buvo suvokiamas kaip amžinybės simbolis. Žinoma, kad jau 16-tame amžiuje vokiškuose kraštuose per Kalėdas ant stalo stovėdavo maža eglutė. Iš pradžių ji buvo puošiama saldumynais, vėliau sidabriniais blizgučiais. Dar po keliolikos metų ant kalėdinių eglučių sužibo kuklios žvakių ugnelės. Pasakojama, kad Martynas Liuteris, norėdamas pademonstruoti vaikams žvaigždžių mirgėjimą danguje, per Kalėdas ant eglutės uždegė žvakutes.
Iš Vokietijos eglučių puošimas paplito Lenkijoje, Rusijoje. Į Vidurio Europą eglučių puošimas kelią skynėsi sunkiai. Žmonėms pakakdavo pagarbinti ugnį, kai kur virš stalo buvo kabinamos javų puokštės, durys puošiamos eglišakių vainikais. Beje, šis paprotys Mažojoje Lietuvoje buvo labai populiarus iki pat Antrojo pasaulinio karo. Kai kurios tautos duris eglių šakų vainikais su įkomponuotais vaisiais ir uogomis puošia iki šiol.
Didžiosios Britanijos piliečiai į raginimus per Kalėdas džiaugtis papuošta eglute nekreipė dėmesio iki tol, kol nebuvo pranešta, jog karališkoji šeima per Kalėdas puošia eglutę. Tada entuziastingai pradėta puošti eglutes kiekvienuose namuose. Išdidieji britai puošė eglutes savotiškai – karpė snaiges ir žvaigždutes, siuvo ir lankstė miniatiūrinius maišelius dovanoms, į juos pridėdavo migdolų, saldumynų. Ant eglės viršūnės būtinai tupėdavo sidabrinis angelas. Anglams taip patiko papuoštos eglutės, kad, bėgant metams, kiekvienam šeimos nariui puošdavo po eglutę ir po ja dėdavo kalėdines dovanėles. Iš privačių namų eglės puošimas išėjo ir į viešas erdves.
Senosios Europos kraštuose buvo puošiamos didelės eglės. Ant jų šakų kabino dovanas dvasioms, kurios lėmė gerą metų derlių. Egles puošdavo simboliniais žaislais- obuoliais, kiaušiniais, riešutais. Šie eglutės papuošalai turėjo užtikrinti vaisingumą, harmoniją ir stiprybę. Be to, žmonės tikėjo, kad taip papuoštos eglės gali atbaidyti piktąsias dvasias, kurių veikimas tamsiuoju metų laiku buvo ypatingai jaučiamas. Pradėjo plisti tradicija sodinti prie gyvenviečių egles ir jas puošti. Įdomu tai, kad pirmoji eglė, papuošta viešoje vietoje buvo Latvijos sostinėje Rygoje. Tai nutiko 1510 metais. Apie tai byloja užrašas aštuoniomis pasaulio kalbomis vienoje miesto aikštėje „ Pirmasis Naujųjų metų medis Rygoje, 1510 metais“. Pirmoji eglė Amerikoje buvo papuošta 1816 metais -Pensilvanijos valstijoje.
19-ojo amžiaus pabaigoje kalėdinių eglių išvaizdai skiriama daug dėmesio. Jos puošiamos prašmatniais, įdomių formų, spalvų žaislais. Papuošalų dedama tiek daug, kad eglutės pradeda „augti“, „nulipa“ nuo stalo. Šeimos padėtį visuomenėje ir turtingumą rodė kalėdinės eglutės aukštis.Tuo metu eglutės jau buvo puošiamos ir Mažojoje Lietuvoje. Estetizmas, užvaldęs Europą, šio tolimojo Prūsijos užkampio nepasiekė. Gal dėl lietuvininkų kuklumo puošnios eglės čia nepaplito. Tačiau miestuose eglutės puošimas jau nebuvo naujiena. Lietuvoje miestai taip pat pradėjo puošti eglutes, bet kaimai net 20-ojo amžiaus pradžioje dar nepuošė eglučių. Lietuvos kaimuose pagal seną tradiciją Kūčių dieną kabindavo rugių pėdą. Tuo tarpu tauragiškiai jau džiaugėsi gražiais spindinčiais stikliniais žaislais, kurie per sieną iš Tilžės ir Ragainės „beldėsi“ į jų namų duris.
Pirmiausia eglutes pradėjo puošti dvarininkai, teisėjai, girininkai, mokyklos, o po keliolikos metų eglutes jau puošė ir turtingiau gyvenantis ūkininkai. Vargingai gyvenę kaimiečiai ilgai nesiryžo demonstruoti tokio prašmatnumo. Eglutės pradėtos puošti ir bažnyčiose.
Lietuvoje paprotys puošti eglutę nėra senas. Jis stipriau įsigalėjo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, ypač antrajame jos gyvavimo dešimtmetyje. Be iš Europos plūstančių stiklinių žaisliukų, ant eglutės būtinai kabindavo saldainių, riešutų ir obuolių. Vaikai antrą Kalėdų dieną jau galėdavo „nusiskinti“ vieną kitą saldainį. Taip pusiau slapčia iki Trijų Karalių nuo eglutės šakelių išnykdavo visi saldainiai, dalis obuolių ir riešutų. Tik angelas, nuo eglutės viršūnės tai matydamas, paslaptį nusinešdavo kartoninėn dėžutėn, kurioje ilsėdavosi iki kitų metų.
Nudundėjus Antrojo pasaulinio karo gaudesiui,vėl pradėta puošti eglutes, bet tik Naujųjų metų išvakarėse, nes švęsti Kūčias, Kalėdas sovietinė valdžia nerekomendavo. Šios šventės buvo pravardžiuojamos kapitalistine atgyvena. Angelai išėjo neapmokamų atostogų ir ilgam negrįžo ant eglučių viršūnių. Jų vieton stojo raudonos penkiakampės žvaigždės. Atsirado privalomieji papuošalai – kareiviai, tankai, lėktuvai, seniai šalčiai. Vienu metu juos išstūmė lietuviški „šiaudinukai“, snaigės. Šis etnokultūrinis sujudimas truko itin trumpai. Vėliau romantišką žvakučių spindesį ir kvapą pakeitė elektrinės girliandos. Dabar parduotuvių lentynos lūžta nuo žaislų įvairovės. Vargu ar mūsų vaikų ir vaikaičių sielas labiau sušildytų šiaudiniais sodais, saldainiais, riešutais ir vaisiais papuoštos eglutės? Laikas nenumaldomai keičia tradicijas, tačiau dar tikiesi tikros žvakutės liepsnelės ir balto vaikystės angelo žaliaskarės eglės viršūnėje.
