Ką saugo griūvančios tėvynės pamatai?(3)

Dažnai viešnagės pas vis labiau senstančią gentį mums nebereikia, nes jaučiamės labai svarbūs versle, reikšmingi politikoje, prakutę kultūroje, kad tampa nepadoru prisiminti vaikystėje švebeldžiuotos tarmės žodžius. Samanomis apaugęs prie slenksčio padėtas akmuo dabar yra nepatogus atsisėsti, nes kojas paskutiniu metu vis dažniau „amerikoniškai“ ištiesiame ant stalo. Į kampą nusisukusios tolerantiškos mūsų močiutės žegnojasi nežinodamos, kur dėti medų ir duoną. Langais į žemę atsirėmusi trobelė kiauromis akimis žiūri į vieškelio dulkes, kuriose nyksta į nebūtį nueinančių protėvių žingsniai. Kad dulkės negraužtų naujalietuviams akių, koks nors susisiekimo ministras priims nutarimą palaistyti vieškelius druskingu vandeniu, mat toks vanduo suriša ir prispaudžia dulkes prie žemės, ir toje vieškelių klampynėje jokia dvasia neįstengs prisikelti. Tačiau kaip bebūtų, prie tėviškės slenksčio žaliuojančioje erdvėje atsisveria švari tėvynės gelmė, kurioje esame palaiminti ganyti savo svajonių debesis.

Yra žmonių, kurie gimtinėje giminių nebeturi. Likimo nuspirti jie gyvena už tūkstančio kilometrų nuo gimtojo kaimo, konfirmaciją ar Pirmąją Komuniją suteikusios bažnyčios, mentaliteto, kurį gavo per šienapjūtę gulėdami ant čiobreliais kvepiančios pievos. Jeigu ne automobilizuotas amžius, kažin ar Europos greitkeliai juos atvestų į Lietuvą. Tačiau kai iš automobilio išlipusi žilagalvė moteris atsiklaupia prie Nemuno, kai panardinusi rankas į drumzliną vandenį jau beveik nelietuviškai ištaria „Mano Tėvynė“, tai matydamas ir girdėdamas supranti, kad Nemunas yra ne tik upė, kad akmuo – ne tik ženklas, žymintis kažkieno sodybos pamatus, ir kad širdis – ne tuščia vieta, skirta saugoti vaikystės prisiminimams. Per miestelių šventes ar atlaidus, kai stovint šventoriuje bandai prisiminti Anapilin išėjusių giminaičių veidus, pirmiausia išgirsti jų padarytų darbų garsus. Net jei tie darbai buvo tylūs, girdi, kaip ant žemės nukritęs sustoja laikrodis. Nei vienas atmintyje nubudęs darbas nekvepia prakaitu, nenusakomas atodūsiu, neįvardijamas nuovargiu. Kažkoks mistinis lengvumas gaubia sunkiai pastatytus, dabar jau svetimų nugyventus, trobesius. Nuo kalvos atsirita barkūnais pagardintas nupjautos žolės kvapas, kurio įkvėpdamas nesupranti, ar šienapjūtės kvapais kvepia čia gyvenusių žmonių nebūtis.

Anądien iš Rietavo atvažiavę vyrai Bitėnuose prie dviejų pastatų prikalė žalvarinius ženklus, kurie sako, kad šie pastatai yra kultūros paveldo objektai, saugomi valstybės. Ar ne per didelę naštą mūsų valstybė sau užsikrauna? Gal labiau valstybiška būtų nuo lopšio iki senatvės rūpintis žmogumi, jo gyvenimo kokybe, išsilavinimu, būties prasme, savastimi? Kai žmogus turės šias išvardytas galimybes, jis visiškai kitaip integruosis į aplinką, kitaip ją vertins ir saugos. Tuomet valstybei, ko gero, nebereikės rūpintis bent jau tais dalykais, kurie toliau pažengusioje visuomenėje savaime suprantami. Todėl valstybei pirmiausia turėtų rūpėti, kaip atstatyti sugriautą žmogiškąjį orumą. Dalydami socialines pašalpas mes dalį savo tėvynainių paverčiame nepilnaverčiais, kurie savo daržuose jau nesugeba, o gal ir nebemoka, užsiauginti salotų. Ar nenutiks taip, kad, užuot jiems davę darbo, netrukus jiems pradėsime skalbti kojines, jog švarūs galėtų nueiti iki savivaldos rinkimų. Ačiū Dievui, kad ne visi taip gyvenam. Todėl juokinga, kai Nemuno lankose paskutines valandas leidžiančios vilos griuvėsiuose irgi aptinki prikaltą kultūros paveldo ženklą. Retorinis klausimas šiuo atveju adresuotinas ne pastato šeimininkui, kuris kaip mokėdamas bandė išgelbėti kažkada buvusį išvaizdų statinį, tačiau iš valstybės nesulaukė ir, ko gero, jau nebesulauks nei sudilusio lito. Ne visi gimstame verslininkais ar naudingų pažinčių turėtojais. Nesugebėdama kultūros paveldo valdytojams pasiūlyti nors minimalios materialinės ir metodinės pagalbos valstybė tik deklaruoja savo įsipareigojimus, kurių nevykdo. Kam reikalingas šitoks gražbyliavimas? Monetų kalyklai, štampuojančiai šiuos abejotinos vertės ženklus, Kultūros vertybių apsaugos departamentui, sudarinėjančiam mirštančių vertybių sąrašus, ar valstybei, bandančiai sukurti rūpestingos motinos įvaizdį?

Atsiremi į nykstančio sodo obelį ir matai, kaip per laukus nuo traktoriaus bėga šienapjūtė. Iš etnologo Liberto Klimkos lūpų išgirsti kiek kitokį jos apibūdinimą. Net sunku patikėti, kad per poilsio valandėlę šienpjoviai užgrodavo iš builio stiebo pasidarytais skudučiais, iš karklo ar sedulos padarytomis birbynėlėmis ar lumzdelais. Vidurdienį į lauką jiems lauknešėliuose atnešdavo pietus: žalibarštį ar rūgpienio su karštomis bulvėmis, lašinukų su svogūnais, sulos, raugintos po sudygusių avižų pluta. Pagal prosenoviškus papročius į namus žengiančius pjovėjus šeimininkė perliedavo vandeniu, kad šienapjūtė sausa būtų, o pievoje sodriai ataugtų žolė. Padedant dalgius nakčiai, juos reikėdavę papustyti, kad laumės ant jų nejodinėtų, kad ašmenys būtų tiesūs. Laiko liko nedaug. Po Joninių prasidės Septyni broliai miegantys, kelias savaites trunkančios vasaros liūtys, ant kurių nepriseksi žalvarinio ženklelio. Septynias savaites stovėsi prie nykstančio sodo obels, kad pajaustum, kaip griūvančios tėvynės pamatai saugo tavo šaknis, o ant žemės nukritęs laikrodis sustabdo tau skirtą laiką.