Išeinančių kartų pavasariai(0)

Ant Šatrijos ar Medvėgalio kalnų jau dairosi pavasaris, planuodamas, kur pirmiausia paleisti vieversį, patupdyti gandrą, papilti žibutes, kuriam žemdirbiui į rankas pirmam įdėti sėjos darbą. Atrodo dar tik vakar atšventėme Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Kokie mes dabar, po žaliomis šio pavasario vėliavomis? Kur randame vietą savo akių ašaroms, kai skaitome sunkius savo vaikų emigrantų gyvenimus? Ar nesiraukšlėja širdys nuo šalyje didėjančios neteisybės? O gal paskui potvynį norisi išeiti „ing viečnastį“, kur viskas atrodo taip smagu ir gera, kaip iš maldaknygės iškritusiame paveikslėlyje.

Rašytinio patvirtinimo apie amžinai žaliuojančius Rojaus sodus iš savo Anapilin išėjusių giminaičių dar nesulaukėme ir ne todėl, kad sunkiai verčiasi Lietuvos paštas. Gal tiesiog šitokių laiškų nereikia? Jeigu iš ten ateitų kokia nors žinelė, jog yra vieta, kur galima gyventi geriau, šilčiau ir turtingiau negu Maldyvuose, mes darytume viską, kad ten patektume, net jeigu dėl to tektų žudytis. Pasiutusi pavydo jėga yra didesnė už pavasarinius gamtos reiškinius.

Kai basakojė mūsų jaunystė braidžiojo potvynio palaistytomis lankomis, turto kupra mums net nesisapnavo. Jaunatviškas maksimalizmas tuo metu turėjo kalnus, knygas, tranzavimo kelius ir geležinkelį iki Peterburgo. „Ermitažas“ skambėjo kažkaip iškiliau, prasmingiau, negu dabar tuo pavadinimu praminta statybinių medžiagų krautuvė. Šeštojo, septintojo dešimtmečio vienuoliktokų prestižas vertė nukakti iki meno vertybėmis garsaus muziejaus. Kam neužteko pasiryžimo, tas kuitėsi didmiesčių viešųjų bibliotekų meno skyriuose, kad pažinimo spragas užpildytų nelabai vykusių reprodukcijų albumėliais. Prarastos kartos berniukai ir mergaitės neturėjo šiuolaikinių komunikacijos priemonių, todėl išsaugojo pirmykštį bendravimo naivumą. Sėdėdami prie „Gintaro kranto“ butelio sielos balsu apverkdavo pasaulio nuodėmes. Anuomet žodis buvo gardus. Nuodėmės nelakstė plikais užpakaliais, o neretai netgi turėjo šiokią tokią prasmę.

Prisiminimuose trupa iki sunykimo suskaityti J.D.Selinger „Rugiuose prie bedugnės“ puslapiai, išlindę iš nutrintų mūsų draugų švarkelių kišenių. Iš lėto dėstomose kelionių istorijose regi Džeko Keruako romano „Kelyje“ tėvynės vieškelių interpretaciją. Nesustabdomos tėkmės klasika dar audrina mūsų vaizduotę, nes buvo ir yra susieta su mūsų kartos tam tikromis idėjomis. Tų idėjų vedami veržėmės į Modrio Tenisono pantomimos spektaklius, akimis gėrėme aktoriaus ir režisieriaus Giedriaus Mackevičiaus skvarbų žvilgsnį arba paėmę iš jo rankų skaitėme Rėjaus Bredberio „Pienių vyną“. Tos trys knygos maitino mūsų sielą. Kiek vėliau kažkas iš Maskvos atvežė „samizdato“ išleistas „akmenistų“ Osipo Mandelštamo ir Nikolajaus Gumiliovo eiles.

Jas beskaitinėjant ant Vilniaus Rotondos laiptų, Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, pliūpteli Romo Kalantos laisvės liepsna. Tądien galvojome, kad užsidegė mūsų mintys. Ar privaloma pabūti nelaisvėje, kad suvoktum laisvės kainą? Tauragėje apie tai dar niekas negalvojo. Čia tyliai ant šakų mezgėsi vyšnios, miesto centre ant palangės pastatytas VEF-as grojo pirmuosius roko gitaristo Carloso Santanos muzikos akordus. Prie Jūros upės sėdėjo vaikai ir žiūrėdami į vandenį mataravo kojomis. Skaudvilėje būsimas aktorius Algimantas Butvilas mokėsi deklamuoti Salomėją Nėrį: „Ledų tau pančius išardys pavasaris ankstyvas, tu – mano deganti širdis, tu – mano kraujas gyvas“. Kažkokia nuoširdi šiluma užlieja širdį žiūrint į to meto Tauragės peizažą. Gal todėl dabar vis dažniau lendame į savo jaunystės fotografijų albumus, kad juose tarsi slėptuvėse leistume sau pabūti savo kelių pradžioje.

Žiūrėdami į Akmenoje, Jūroje ar Nemune plaukiančius ledų kalnus sugauname save galvojant apie didelius, tačiau nepadarytus savo darbus, kurie netrukus išeis iš atminties. Kaip kokioje properšoje mintys atgaivina sutiktų žmonių veidus ir pavardes. Pasirodo, kad mes kartu plaukėme savo kartos upe. Buvo krantas per siauras mūsų svajonėms ir upės vaga per sekli mūsų siekiams. Patvinome ir išsiblaškėme, prilipome prie daiktų, pareigų, nekilnojamojo turto. Rugiuose prie bedugnės styro ražienos, perrūgo pienių vynas, o nueitame kelyje ant mūsų pėdų krenta dulkės. Išeinančių kartų pavasariai liūdni kaip Mandelštamo ar Gumiliovo eilėraščiai, kurie pažadina į senelių namus susiruošusios sielos potvynį.