Geležinis vilkas sniege(0)
Išgirdę iki pažastų apsnigtuose miškuose ūbaujant pelėdą, kiekvieną vakarą užrakiname tvartelio duris, kad į baugščiai strikinėjančių avių buveinę neįsisuktų dantimis kalenantis vilkas. Elgiamės krikščioniškai, kaip Vagnorius. Baikščių gyvulėlių vilkams sudraskyti neleidžiame, bet pripratiname juos tikėti, jog skerdykla yra pati tinkamiausia žemės vieta egzistuoti.
Buvo laikas, kai pasuolėje mataruojančias kojas pakeldavome šiek tiek aukščiau, kad klausantis senelio pasakos apie vilką ir siuvėją baimė negnaibytų kaimo takuose atmuštų padų. Paaugę pradėjome įkyriai galvoti, kodėl kunigaikštis Gediminas buvo priverstas susapnuoti tokį geležinį žmogėdrą, kuriam su lygintuvu ar žirklėmis nieko padarysi. Dar vėliau pasidarė apmaudu, kad tautinis mentalitetas personifikavosi baisiuose žvėryse, stabuose ar kruvinose apeigose. Žinoma, galėtų būti kitaip. Norėtum, kad tautos simboliai būtų švelnūs kaip ant pakabos pakabinti šinšilų kailiukai? Į juos atsirėmęs galėtum su įkvėpimu žiūrėti į patetinį gyvenimo grožį, atsispindintį salsvose blondinės akyse. Supratimas, kad meilė visuomet privalo būti šiek tiek kvailoka, ateis jausmų saulėlydyje.
Bėgant laikui Geležinis vilkas nugrauš viršūnėje siūbuojančio siuvėjo eglelę. Tauta liks ne tik be Palangos Juzės, bet ir be buitinio aptarnavimo kombinatų. Į žemėn krentančio siuvėjo išmestą adatą įsikibs kinų tauta ir nuo galvos iki kojų gražiausiais apdarais apvilks visą pasaulį. Ta proga Lietuvos valdžia privatizuos miškus ir girias, kad žmonėms nebūtų reikalo dar dėl ko nors draskytis: riešuto, grybo ar pavėsinei skirto sienojo. Tuo metu lietuviai nustos auginę linus, o be darbo likęs siuvėjas į gyvenimą dar bandys kabintis miškų tankynėse varydamas naminukę. Specifinė gamybos ir gyvenimo patirtis sugrauš nelaimingojo kepenis. Tarsi Bamas sudundės Anapilio keliai, pakviesdami į paskutinę kelionę.
Geležinis vilkas išliks gyvas ir toliau bus garbinamas. Beveik po tūkstančio metų viena jo koja bus meniškai išlankstyta Neries krantinėje ir taps Gedimino miesto kultūros valdininkų pinigų skalavimo simboliu. Gerai, kad mes, tauragiškiai, nelabai kultūringi, o tai vadovaujami vieno žmogaus trijuose asmenyse būtume Jūros pakrantėje prilankstę tokių pokštų, kad kelis šimtmečius niekas nebūtų supratęs, iš kur kojos dygsta. Dar ir dabar, kai elektroninių dalelių greitintuvai kažkur prie Ciuricho užkimšinėja juodąsias mokslo skyles, mes savo miesto svečius išlydime ir pasitinkame su kuoka. Tik pažiūrėkime, koks medžio skobinys stovi ant kalvelės prie kelio iš Tauragės į Karaliaučių! Ne tik koks nors paskutiniam teismui nubudęs kryžiuotis, bet ir savo apipjaustytų šaknų panūdęs paieškoti milijardierius Romanas Abramovičius jau niekada nepuls į Tauragę, bijodami būti pertraukti kuoka. Ką padarysi, kad per amžių amžius mes teišmokome gintis. Vieni – nuo priešų, kiti – su šakute nuo bado. Pastariesiems visuomet sekėsi geriau. Prabėgusių amžių teigiamybė yra ta, kad mes išmokome slankioti tyliau už žebenkštį po pakeltos kuokos šešėliu, puikiai įvaldėme bėgimo su kliūtimis prastai apšviestomis gatvėmis rungtį. Beveik kiekvienas šioje sporto šakoje turime sportinį atskyrį ar kitokių laimėjimų, todėl mums Tauragėje gyventi gera.
Geležinio vilko kailis galėtų puikuotis kokio nors turtingo šalies kolekcionieriaus namuose, tačiau visų geriausia jam būtų puošti Valdovų rūmus. Sakoma, kad svarbūs daiktai kartais įsismelkia į sapnų pasaulį. Vis dar esame agrariškai naivūs tikėdami sapnų išsipildymu. Vieni šį pavasarį sapnuojame pasakišką rapsų derlių, kiti tiesioginius mero rinkimus ir save už Tauragikės vairo. Tretiems Dievas davė polėkį vaizduotis fotografijos meno bambomis ir šokinėti iš pasididžiavimo savo kūrybinių sisiukų balose. Gerai, kad tirpstantis sniegas viską nuplauna, kad pavasarį pasaulis tampa švaresnis, patikimesnis, romantiškesnis. Už kelių dienų šv. Kazimiero – Kovarnių diena, sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Į Lietuvą parskrenda kovai. Yra sakančių, kad ši šventė Tauragėje neturi tradicijų. Mes taip negalvokime. Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad avys ar kiti gyvulėliai galėtų pasidžiaugti ateinančio pavasario žaluma ir šviesa. Žmonės nebijo tikėti, jog pavasaris yra permainų metas. Gal ir mums pavyks nutirpus sniegui pakeisti savo požiūrį į daiktus, reiškinius, simbolius. Geležinis vilkas gerai, tik, žinoma, jeigu nelabai garsiai kaukia, bet dar geriau viršum lauko negudriai virpantis vyturėlis. Dar blankiomis spalvomis matome pasaulį regėdami išvažiuojančią žiemą, tačiau jau nekeliame iš pasuolės kojų ir nebijome pasakos apie vilką ir siuvėją.
Džiaugiamės gavę Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą ir turėdami galimybę vėl susitikti su skaitytojais naujuose „Taurragio“ puslapiuose.
Projekto koordinatorius Eugenijus Skipitis
