Durys pas Alzheimerį(5)
FOTO: Eugenijus Skipitis
Ruduo jau deda ant pečių sunkesnį rūbą. Išskrendančių paukščių sparnais sukarpytas dangus beveik nepakylą nuo žemės. Debesų pataluose tirpsta po minutę trumpėjanti dienos šviesa, palikdama labai nedaug vietos nesibaigiantiems darbams. Suplonėjusio kalendoriaus lapeliuose beveik neliko švenčių, gal tik keli kuklūs gimtadieniai svarstyklių, šaulio ar skorpiono ženkle gimusiems giminaičiams. Nenumaldomai į gyvenimą smelkiasi drėgmė, šaltis ir melancholija. Atsisėdi prie lango ir matai, kaip vienas šalia kito per stiklą bėgantys lietaus lašai niekaip negali susitikti. Judėjimo kryptis ta pati, o sąlyčio taškų nėra. Ach, kaip viskas panašu į mudviejų gyvenimą, kur vienatvė dviem – taip pat vienatvė.
|
|
Kol dar neieškome šaldytuve dantų šepetuko, yra proga šį bei tą prisiminti. Vis retėjantys žodžiai retai pasaldina vakar dienos prisiminimus, nors kartais į atmintį pasibeldžia tolimi jaunystės fragmentai, bet ne ryškūs, išblukę, pavirtę ant pirmų rankraščių ar perskaitytų knygų nukritusiom dulkėm. Ir kas, kad jas nupučiame ar nušluostome. Tampa liūdna, nes suprantame, kad nesame nei tokie talentingi, nei tokie apsukrūs, kaip apie save prieš dešimtmetį ar du galvojome. Dažnai atrodo, kad visi mūsų pasiekimai– tik sėkmingas mūsų jaunystės šėliojimas, kuriam turime būti dėkingi už dabarties laurus. Įsiklausykime į savo kalbėjimus ir išgirsime iš jaunystės atėjusią savidaros viziją, kurios skiautės šiandien nelabai tinka prie mūsų senatvės švarko. Banaliais žodžiais pliauškiame apie savo išsvajotą pasaulį, nors senų seniausiai žinome, jog aš tau ne princas ir tu man ne karalaitė. Bet kad kasdien žodžių kirviais tašome vienas iš kito tai, ką prieš pasibučiuodami norėjome matyti. Ir negalvokime, kad tik mums nepasisekė. Kitiems būna dar blogiau. Gyvenimo klystkeliuose jie vienas kitam persikanda gerkles, išsibado akis, atsižada meilės guolyje pasidarytų vaikų ir išeina į tyrus, kuriuose kaukia jų nevilties namai.
Mudviems yra šiek tiek geriau gal todėl, kad mokėjome mintinai Jeseniną ir Salomėją Nėrį. Užuot burbėję vienas ant kito dabar pasibarstom panosę kutenančiom eilėraščių nuotrupom – Nemune ledai išplauks...“ ir negrįš atgal... Kad negrįš pridedame nuo save – kad taip bus gyvenime, savo akimis pamatėme. Kartas prisimenam amerikietiškos poezijos barbaro VoltoVitmeno eilutę, kuri kaip išspjautas vyšnios kauliukas suskamba mūsų dvasios inde. Tačiau dažniausia mūsų kasdienybė apsivelka tylos drabužiu ir stovi balkone, guli ant sofos arba sukinėjasi virtuvėje. Kartais taip norisi, kad nuo stalo nukristų šaukštas. Bet netgi taip neatsitinka. Pikčiausia, kad nezvimbia net prie musgaudžio prilipusi musė. Neturime mes mudviejų tylos rakto. Pažiūrėk, kaip guli ant stalo mūsų rankų pirštai. Anuomet taviškai prislinkdavo prie mano pirštų, kažką sakydavo, kalbėdavo apie darbus arba apie meilę, susigniauždavo į vieną kumštį, bet mes jau neatsimenam, kada taip buvo?
Staiga sucypia likimo veriamos durys. Grindimis nubėga iš kažkur atėjęs šviesos ruožas, užlipa ant veidrodžio, palaksto knygų nugarėlėmis, užlenda už paveikslo, nukrenta ant stalo, nušluosto tavo akinius ir vėl be garso išeina, tarsi niekada nebūtų atėjęs. Va, ir prasideda. Apie šviesą aš jokio eilėraščio neatsimenu. Tavęs paklausti nenoriu, nes tu pradėsi kelias valandas kalbėti apie ginkmedžio lapus „Ginkgo Bilobą“. Aš žinau, kad gydytojai rado naują būdą. Nors, tiesą sakant, šis gydymas paremtas neuronų stimuliavimu ligos paveiktoje smegenų dalyje. Tai daroma įsiuvant elektrodą atitinkamame smegenų regione. Metodą išbandžius paaiškėjo, kad stimuliacija padėjo žmogui atgauti nemažą dalį prarastų atsiminimų. Aš atsimenu, kad 1901m. vokiečių psichiatras Aloizas Alzheimeris apklausė 51-erių metų pacientę Augustę Deter, kuriai pirmą kartą diagnozuota Alzheimerio liga. Girdžiu, kaip koridoriumi nušlepsi tavo žingsniai, kad užvertų vėjo atlapotas duris. Norėčiau tau kažką pasakyti, tačiau neatsimenu tavo vardo, tik matau, kaip mes išeiname pas savo Alzheimerį pro skirtingas šio rudens duris. Todėl išeidamas klausiu:
– Ką darai vonioje?
– Dantis plaunu
– Kodėl taip ilgai?
– Ir tavo plaunu...
