Aviečių skonis migloje(0)
FOTO: E.Skipitis
Dabar mums visiems be galo gerai. Karštis stryktelėjo iki rekordinės padalos, tad naktimis puikiausiai galime miegoti net drobule neužsikloję. Nuo kūno trinties nesidėvi nei patalas, nei drabužis – žiūrėk, per karščius dar sutaupome. Geras krizės metų ženklas. Už sutaupytus centus turėjome puikų šansą nuvažiuoti į Griunvaldą, kad kelioms paroms užstrigę Lenkijos keliuose savo kailiu pajaustume tai, ką prieš 600 metų galėjo jausti Vytauto pulkai, žygiuojantys į lemiamą mūšį. Po laikinų nepatogumų lenkų žemėje savo kaulelius parnešėme namo. Vieną kartą turime gražaus laiko apmąstyti Žalgirio mūšio svarbą lietuvybei.
Kaip pasakoja tautiečiai, šiame renginyje prasiveržę į pirmąsias žiūrovų linijas, jiems pirmiausia į akis krito tai, kad tarp inscenizuoto mūšio lauke siūlomų suvenyrų viešpatavo tik Jogailos atvaizdai, Vytauto nebuvo. Lenkai dar kartą Griunvaldo batalijas palenkė savo naudai. Kyla klausimas, ką Lietuvoje veikia Vytautų draugija, kuri itin svarbiais momentais nesugeba atskleisti tautos vertybių? Ant laurų užsnūdę auksarankiai medžio drožėjai irgi nesusizgribo išskobti nors tūkstančio Vytauto skulptūrų, kurias buvo galima parduoti saviems. „Maximoje“ irgi ne apie viską pagalvota. Kur matėte nors vieną saldainio popierėlį, skirtą Žalgirio mūšiui? Apie tai, kad šiai datai į pasaulį buvo galima organizuotai paleisti per pusę milijono garbingu vardu pavadintų lietuviškai klykiančių mažų būtybių, tiesiog nepagalvota. Šiandien kiurksome demografinėje duobėje ir laukiame šviesesnio rytojaus.
Dabar, kai viskas praėjo, kai Griunvaldo laukuose nepamatėme ietimis ir vėliavomis mojuojančių, būgnus trankančių „Žalgirio“ sirgalių, turime suvokti, kad jau seniai einame ne tuo lietuvybės keliu. Dar blogiau, kad jau kurį laiką kryžkelėse niekas nerodo, kur sukti. Tiesos pranašautojų bei aiškiaregių laikai baigėsi. Išlipęs iš „Durnių laivo“ koks nors Vytautas Petkevičius su kitu Vytautu toliau bylinėjasi dėl Rojaus raktų. Antanas Terleckas, matyt, paseno, kad aniems nemoka pasakyti, jog už raktus Petrui užtektų puslitrio ir ritinėlio dešros. Panašu, kad tautos mentalitetą, išmintį, dvasines vertybes, tiesas ir paklydimus į knygas ir laikraščius surašęs tautos raštininkas Juozas Erlickas irgi pavargo. Lagaminuose ir lagaminėliuose jo nemirtingą besikartojantį kūrybinį palikimą išsivežė emigrantai ir europarlametarai. Gerai, kad neišsivežė klasiko honorarų. Turėkime vilties, jog kokiame nors banke besisukantys J.Erlicko kruvinai uždirbti pinigėliai prisideda prie šalies ekonominės padėties gerinimo. Kas mes be Juozo – nudžiūvusi vyšnios šakelė, nuodėmės užkalbėjimas Sigito Parulskio lūpomis. Ach, kaip norėtume savo būtį nuspalvinti kokiu poezijos posmeliu, bet neišeina surimuoti Aido Marčėno su Rolandu Rastausku. Kai kelioms dienoms nulėkę į pajūrį prisėdame Palangoje ant jaunystės akmenų – matome, kad margame kurorto lape jau nebėra net su kuo pasisveikinti.
Esame laimingi, jeigu dar turime vietos kaime. Vėsios mūsų protėvių trobos, jeigu dar su langinėmis, – pati geriausia vieta atsitverti nuo politinių intrigėlių, nuolatinio galvojimo apie paskolas, brangstantį vandenį, artėjantį šildymo sezoną. Vasaros rūke paskendusioje sodyboje galima iš lėto kramtyti riešuto didumo avietes ir galvoti, kad „mes nugalėsime“. Pergalės skonis – kaip pėdoje stiklo šukės praverta žaizda. Iš pradžių kraujas, paskui per kūną nubėgusi šiluma, dar vėliau – vaistai nuo stabligės. Kai nusiraminę išeiname į saulės nutviekstą kiemą, matome, kaip pamiškėje sklaidosi migla. Minkštose jos prieigose plūduriuojančių medžių šakos jau visai nepanašios į Vytauto totorių ietis. Burnoje tirpsta aviečių skonis kaip ir tautos didybės iliuzijos.
