Aukaimiui ir Batakiams –725 metai!(0)

Tą iškart sako faktas, kad Jonas Kęsgaila seniūnu tapo tik 1451 m. – po tėvo Mykolo mirties. Todėl teisus istorikas Artūras Dubonis, dar 1998 m. knygoje „Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai“ (p. 48) teigęs, jog minimas aktas surašytas 1481 m. rugsėjo 6 d. Beje, tokią išvadą pastaruoju metu patvirtino pakartotinai aktą tyręs istorikas Kazys Misius. Tačiau batakiškiai neturėtų išgyventi, kad pirmojo miestelio paminėjimo dabartiniu vardu data šiek tiek „pavėlinama“. Mat, jeigu nežiūrėsime visiškai formaliai, Batakiai savo istoriją gali pradėti dar 1285 m. ir didžiuotis, jog yra viena seniausių vietovių Lietuvoje.

Kaip žinia, pietrytiniame Batakių pakraštyje, Ančios ir Ūkio santakoje, dunkso piliakalnis. Jo aikštelė – erdvi, 40x20 m, pylimas – masyvus, iki 5 m aukščio. Šiaurinis aikštelės kampas įdomiai atkirstas, matyt, skirtas priešakiniam gynybiniam forpostui. Už pylimo ir gynybinio griovio galima rasti šukių, kitų gyvenvietės pėdsakų. Žodžiu, visa kas liudija, jog čia būta nemenkos pilies. Absoliuti dauguma Lietuvos istorikų – Romas Batūra, Artūras Dubonis, Tomas Baranauskas, šio teksto autorius, taip pat archeologai Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis, nemažai kitų tyrinėtojų sutaria, jog šioje vietoje stovėjo Aukaimis – ne kartą istoriniuose šaltiniuose minima Karšuvos žemės pilis. Per pastaruosius kelis dešimtmečius tik istorikas Alvydas Nikžentaitis 1996 m. knygoje „Nuo Daumanto iki Gedimino“ išreiškė kiek kitokią nuomonę ir lokalizavo Aukaimį „Lomių apylinkėje“. Tačiau nei Lomiuose, nei šalia jų, rodos, nėra nei vieno piliakalnio. Gal todėl pats A.Nikžentaitis pabrėžė, jog neatmeta ir Batakių varianto. Paskutinį tašką Aukaimio lokalizavimo „byloje“ leidžia padėti istoriko Juozo Jurginio surasti XVII a. šaltiniai, kuriuose Batakiai vadinami Botoki Poavkune, Botoki Podawkónie. Neseniai tyrinėtojas Kazys Misius dar kartą pastebėjo, kad 1717 m. mokestiniame dūmų sąraše Mažųjų Batakių dvaras vadinamas Batakiais arba Paaukuviu – Botoki alias Poowkowie. Apibendrinant šių šaltinių duomenis galima numanyti, kad seniau viena šalia kitos egzistavo dvi gyvenvietės: piliakalnio papėdėje buvęs senasis Aukaimis ir kiek vėliau išaugęs Paaukuvis (Paaukaimis), ilgainiui pakeitęs pavadinimą ir tapęs Batakiais. Amžiams bėgant viskas susiliejo į vieną gyvenamąjį kompleksą, kurį sudarė miestelis ir du dvarai. Taigi galima gana drąsiai teigti, kad dabartiniai Batakiai yra teisėti Aukaimio istorijos „paveldėtojai“. Padarius tokią išvadą lieka bent trumpai priminti garbingą ir tragišką Aukaimio pilies istoriją.

Pietinėje Karšuvos žemės dalyje stovėjęs Aukaimis kryžiuočiams trukdė žygiuoti toliau į krašto gilumą, todėl buvo dažnai puolamas. Vien Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašomi šeši šios pilies ir jos apylinkių puolimai, vykę 1285–1328 m. Štai 1285 m., kai išvien su žemaičiais veikęs skalvis Girdila atviliojo prie Aukaimio šimtą kryžiuočių, „šios pilies vyrai […] iš anksto įspėti susibūrė į vieną vietą, staiga juos užpuolė ir nukovė visus, išskyrus kelis, kuriems pavyko pasprukti“. Užtat 1292 m. įsibrovę į žemes prie Aukaimio, kryžiuočiai jas „niokojo degindami ir plėšdami. Paėmę į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, patraukė su dideliu grobiu atgal“. Vėlesnis Aukaimio likimas dar tragiškesnis.

XIV a. pradžioje, siekdami saugoti valstybės sienas nuo kryžiuočių puolimų, Lietuvos valdovai iš rytinių valstybės žemių ėmė keldinti į Karšuvą karo tarnybininkus, vadinamuosius leičius. Kovoms su kryžiuočiais ėmė vadovauti iš rytų Lietuvos atvykęs ir prie dabartinės Tauragės įsikūręs didžiūnas Manstas. Galbūt tai sukėlė dalies Žemaitijos diduomenės nepasitenkinimą. Vokiečių ordinas, pasinaudodamas šiais nesutarimais, papirkinėdamas ir kartu vis grasindamas karine jėga, perviliojo į savo pusę keletą Karšuvos žemės didžiūnų. Vienas jų, Draika, 1302 m. ėjo sargybą pilyje. „Prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta atidarė pilies vartus, ir broliai, ten įsibrovę, visus išžudė […]. Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį…“ Žemaičiai tvirtovę skubiai atstatė, tačiau 1305 m. tragedija pasikartojo: „pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams“. Iki 1328 m. Aukaimis vėl buvo atstatytas, jį bandžiusi įveikti vokiečių kariuomenė sudegino tik papilį. Vis dėlto 1329 m. ypač stipraus Žemaitijos antpuolio metu Aukaimį sunaikino jungtinė Vokiečių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio vedama kariuomenė. Kronikininkas P.Dusburgietis, aišku, perdeda, tačiau nurodo, kad tą kartą vien tik kryžiuočių kariuomenėje buvo „200 brolių ir 18 tūkstančių karių, neskaitant pėstijos“. 1345 m. V.Marburgiečio kronikoje Aukaimis jau vadinamas tik lauku (velt Augken). Matyt, dar kartą atstatyti pilį jėgų karšuviams nebeužteko. XIV a. pabaigoje Aukaimio laukas vėl minimas kryžiuočių karo kelių į Žemaitiją aprašymuose. Juose papildomai nurodoma, kad ties šia vietove puolėjams reikia „paruošti ginklus“. Taigi, nors pilies nebebuvo, Aukaimyje žmonės gyveno.

Gerai išlikęs Batakių piliakalnis – vienas vertingiausių istorijos paminklų Tauragės krašte. Ilgai skendėjęs lapuočių šešėlyje, šiais metais Batakių seniūnijos iniciatyva jis gerokai aptvarkytas. Belieka tuo pasidžiaugti ir tikėtis, kad ateityje batakiškiai dar giliau suvoks savo istorijos išskirtinumą ir pagerbs Aukaimio pilies gynėjus jų vertu atminties ženklu.