Atminties sugrįžimo vieškeliai(3)

Mes dar maži ir į pasaulį žiūrėdami baugščiom pokario vaikų akim ne visuomet teisingai suprantame namuose prasidėjusį bruzdesį. Virtuvės darbuose paskendusi močiutė randa laiko keliais sakiniais šį tą pasakyti apie Betliejaus žvaigždę ir Kristaus gimimą. Tų žodžių vaikiškam smalsumui patenkinti užtenka. Tuomet atsisėdam prie krosnyje spragsinčių malkų – nugara į krosnį, akimis į vakarą ir stebime, kaip ant grindų šokinėjančiuose liepsnos atšvaituose žiemos diena matuojasi languotą skarelę. Kodėl šventė yra moteris? Ne kaimynė, ne iš už miško su riešutų sauja ateinanti giminaitė, netgi ne mama, kurios žalia laidotuvių suknelė kiekvieną pavasarį primena netekties spalvą. Šventė yra mūsų močiutė, šiandien keptuvei dalinanti svogūnų kepimo išmintį.

Kai pro plačiai atlapotas trobos duris su šaltu vėjo gūsiu ateina senelis, mes, vaikai, pastebim, kad barzdos ašutais apaugusi jo pasmakrė nėra šventė. Nesvarbu, kad senelis kailinių kišenėje visuomet turi prie popieriuko prilipusį saldainį arba duonos kriaukšlį – „zuikio pyragą“. Kadangi senelis, kaip jis pats sako, privalo būti panašus į apaštalą, jam reikia nusiskusti. Išmintis privalo būti švari. Todėl jis lėtai atsisėda prie lango, ant stalo kampo tarsi Mozė pasideda žiburį, dėžutėje sugraibo skustuvą, odiniu diržu braukdamas pirmyn, paskui traukdamas atgal – skustuvą pagalanda, puodelyje išplaka muilo putas, jas tepa ant veido, dar vėliau skustuvu jas nuvalo. Per laiką, kol vyksta skruostų ir pasmakrės grandymas, jis pasikalba su ant sienos pakabintais savo artimųjų paveikslais. Mes, vaikai, negirdim, ką tie paveikslai seneliui sako, tačiau suprantam, kad seneliui jų atsakymai yra svarbūs, reikalingi, nes jis ne tik palinguoja galva, bet dargi patvirtina atsako vertę  etkarčiais pasakydamas žodį „teisingai“. Prieštaraudamas žmogus taip nesako.

Kai senelis dubenyje nusiplauna muiliną veidą ir apsivelka švariai išplautus marškinius – šventė jau būna visai prie slenksčio. Dar kurį laiką mes sėdim prieblandoje. Atrodo, kad netrukus kažkas sutryps prie slenksčio nuo kojų daužydamas sniegą...Tačiau į trobą niekas daugiau neateina. Tuomet nuo suolo pakyla močiutė, praeidama pro šalį paglosto mano galvą, pajudina senelio alkūnę ir ant stalo uždega žvakę. Senelis persižegnoja ir į keturias dalis perlaužia kalėdaitį. Gaudydami į lėkštę krentančius trupinius mes kalbame „Tėve mūsų“. Nutinka taip, kad staiga pajaučiame, kaip iš savo atvaizdų nuo sienos ateina močiutės ir senelio giminės, aš girdžiu, kaip už brolio ir už manęs šnara žalia mūsų mamos suknelė. Nuo stalo nukrenta dar niekieno nepaliesta šakutė. Močiutė sako, kad į svečius ateis moteris. Aš patraukiu brolį už rankovės, norėdamas pasakyti, kad mama jau atėjo. Brolis drėgnom akim, jis spokso į virtinukus su grybais. Mes girdim, kaip mūsų burnose renkasi seilės. Atsisėdam ir valgom. Jau penkiolika metų po karo, bet kalbame vangiai. Matydami, kad šventinio pašnekesio nebus, giminės ir artimieji sugrįžta į savo paveikslus. Kartu patylėti irgi sveika. Ant stalo padėtoje „dvasių lėkštelėje“ ritinėjasi rūtos lapelis kaip liudijimas, jog kažkas buvo atėjęs arba labai norėjo ateiti.

Dabar mūsų gyvenimas sukrautas kietuosiuose kompiuterių diskuose. Kaip sunku iš ten išeiti. Buvo laikas, kai perlipęs per padailintos nuotraukos rėmą bet kuris giminaitis kada panorėjęs galėjo su mūsų atmintimi susisiekti. Dabar mums, prieš šventes dovanas medžiojantiems prekybos centrų džiunglėse, tokiems pasimatymams nėra laiko. Nykstame greičiau nei mamutai. Regis, ir valgyti turime, ir ne nuogi vaikštome. Tačiau jau retai už didelio stalo bepamatysi susėdusį kelių kartų gyvenimą. Bėgam vieni nuo kitų dėl blogai padalintos tėvų žemės, protą sujaukusios partijos arba vien dėl to, kad reikia bėgti. Šiemet gerokai pasnigo. Panašu, kad dabar kelis metus kalbėsime apie klimato atšalimą. Užstrigę Europos oro uostuose dar mėginam įsikibti į Kalėdų šventei padėtą šieno kuokštelį po balta močiutės staltiese. Beveik panašu, jog nacionalinio savitumo ieškojimus išvežėm į užsienį. Čia kartais užtenka sočiai pavalgyti, dar sočiau atsigerti. Kiekvienas iš mūsų gyvenimo šilumą jaučia skirtingai – vienam šiluma yra ant židinio atbrailos po medžioklės padžiautos kojos, kitam su medaus šaukštu sumaišytas arbatos puodelis, trečiam – iš pašto dėžutės atsineštas vokas su šventiniais giminaičių linkėjimais. Tie linkėjimai vis rečiau ir rečiau pasitaiko. O jeigu pasitaiko, jeigu dar yra slenkstis, o už slenksčio stalas, prie kurio kas nors laukia – į tuos namus yra ir sugrįžimo vieškeliai. Argi mums nesmagu netikėtai praverti duris ir girdint, kaip už nugaros šnara žalia motinos suknelė, apkabinti pavargusius tėvo pečius ir pasakyti „Tėve mūsų“. Baltais žodžiais, baltomis mintimis, taip skaidriai, kaip paskutini kartą.