Andrių Martinaitį prisimenant(0) 

1972 m. A.Martinaitį išrinkus Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriaus Tauragės rajono sekcijos pirmininku, rajoninėje spaudoje publikuotas interviu su naujuoju pirmininku. Menininkas paprastai, suprantama kalba išsakė pagrindinį liaudies meno ir jo kūrėjo moto:

„Liaudies meistrų darbai kuriami visiems: jie paprasti, suprantami, artimi kiekvienam, nes savotišku liaudies menininku, meistru yra beveik kiekvienas žmogus. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą kartą išdrožia kokį nors drožinėlį, išsiuvinėja ornamentais, gėlėmis ar tai užuolaidą, patiesalą, ar dar ką nors. Žodžiu, menininko pradai slypi kiekviename žmoguje.“

Užšešuviai

Kaimo pavadinimas kilęs nuo greta tekančios Šešuvies upės vardo. Upė vardą davė ir kitai, gretimai gyvenvietei. Tad vienapus upės Užšešuviai, o kitapus – Pašešuviai. Greta šių kaimų prie Ančios ir Šešuvies santakos kitas gretimas kaimas – Santakai. Šių kaimaviečių gyvavimas ir likimas panašus.

Užšešuvių kaimavietė prisiglaudusi prie Varnaitinės miško, prie ribos su Jurbarko rajonu, Šešuvies kairiajame krante. Po Antrojo pasaulinio karo, vykdant administracinį paskirstymą, kaimai buvo padalinti Jurbarko ir Tauragės rajonams. Šiandiena abu Užšešuvių kaimai liko negyvenami. Taip nutiko ir gretimam Santakų kaimui, kuris buvęs prie Ančios ir Šešuvies santakos.

Tarpukaryje šiuose kaimuose gyveno darbštūs, draugiški sodiečiai. Jaunimas kultūrinosi 1930 m. statytoje pradinėje mokykloje, o gegužines rengdavo lankoje prie Šešuvies upės. Susirinkdavo jaunimas iš Ožnugario, Santakų, Pašešuvių, Pašaltuonio ir kitų artimų gyvenviečių. Užšešuvius garsino muzikantai, grojo Kazio Liekio vadovaujama kapela, todėl jaunimas ir rinkdavosi į vakarones. 1940 metais, prasidėjus okupacijoms, visos linksmybės ir ramus darbas baigėsi.

Pokario metais Užšešuvių kaime gyveno apie 20 šeimų, kurių dalį išvežė į Sibirą. Nemalonės prasidėjo dar 1944 metų rudenį, kai įvyko antroji sovietų okupacija. Tada keletas jaunų vyrų, vengdami tarnauti sovietų kariuomenėje, pasitraukė į mišką, išsikasė bunkerį. Apie tai sovietinei valdžiai buvo pranešta, ir sovietų kariams apsupus bunkerį įvyko susišaudymas. Užšešuviuose tas dienas mena kuklus paminklas, skirtas 1945 m. sausio 10 d. žuvusiems pokario partizanams. Po šių, vienų pirmųjų pokario ginkluotų pasipriešinimų, kautynių prasidėjo kratos ir žmonių areštai. Tada areštavo daug kaimo ir aplinkinių gyvenviečių jaunimo, o vėliau prasidėjo tremtys. Taip kaimas buvo pasmerktas sunaikinimui.

Prasidėjus kolektyvizacijai, pakitus žemėvaldai Santakų, Užšešuvių bei kitų aplinkinių kaimų gyventojai iškelti į centrines gyvenvietes, o sodybos melioratorių sulygintos su žeme. Prisiminus Užšešuvių gyvenvietės praeitį pravartu prisiminti prieš devyniasdešimt metų ten gimusį tautodailininką A.Martinaitį, kuris kaip ir kiti jauni kaimo vyrai buvo nuteisti kalėti, o vėliau ištremtas.

Vaikystė

Žinomas liaudies meistras A.Martinaitis gimė 1921 m. gruodžio 6 d. Užšešuvių kaime, 7 km nuo Batakių, ūkininkų Urtės ir Petro Martinaičių šeimoje. Andrius buvo šeštas vaikas, be jo augo trys seserys ir du broliai. Nuo vaikystės buvo gabus, mokėsi Batakių ir Skaudvilės mokyklose. 1937–1941 metais lankė Tauragės gimnaziją. Mokytoja Alma Mizgirienė, pas kurios tėvus Andrius su kitais gimnazistais apsigyveno, prisimena: „Andrius išsiskyrė savo tvarkingumu, kuklumu ir, kaip man atrodė, buvo gražus vaikinas. Mano mama Andrių mylėjo kaip savo vaiką. Jo tėvai taip pat rūpinosi, kad Andriui nieko netrūktų, nes jis pirmas iš šeimos išvyko į mokslus. Matyt, tėvai pastebėjo Andriaus polinkį ne prie žemės, bet daugiau prie knygų...“

Drožyba A.Martinaitis susidomėjo dar vaikystėje ir tai nebuvo atsitiktinumas, jo tėvas buvo gabus meistras, skaptavęs šaukštus, klumpes, samčius, kultuves. Iš tėvo pomėgį grožiui, kūrybai paveldėjo ne tik Andrius, o ir sesuo Elžbieta Pietarienė žinoma kaip puiki audėja, o mama Urtė Martinaitienė mėgo siuvinėti.

Martinaičių ūkis buvo žinomas kaip vienas gražiausių apylinkėse. Būsimas tautodailininkas dar vaikystėje patirtus įspūdžius, meilę gimtajam kraštui vėliau „sudėjo“ į savo kūrinius. Andrius buvo ir puikus muzikantas, muzika jį lydėjo visą gyvenimą.

Užšešuviuose gyveno daug puikaus jaunimo, kuris susibūrė į Vilniui vaduoti sąjungą. Ta intencija vietos meistras Pranas Šimaitis padarė ir kryžkelėje pastatė kryžių. Prie kryžiaus pritvirtino lentelę su užrašu „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“.

Tremtis

Vokiečių okupacijos metais, tik baigęs Tauragės gimnaziją, gabus jaunuolis įstojo studijuoti į Kauno meno mokyklą. Mokantis trečiajame kurse, 1943 metų pradžioje, meno mokykla buvo uždaryta. Andrius sugrįžta į gimtinę ir mokytojauja Varlaukio mokykloje.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1944 m. pabaigoje, A.Martinaitis, Antanas Remeikis ir kiti jauni vyrai iš Užšešuvių buvo areštuoti kaip Lietuvos laisvės armijos nariai. Po tardymų jaunuoliai nuteisiami dešimčiai metų lagerio. A.Martinaitis, kaip politinis kalinys, išsiunčiamas į Komiją, Uchtos miestą. Po dešimties metų politinis kalinys gavo trejus metus tremties Kazachstane, Balchaše. Ištremti į Sibirą buvo ir jo tėvai, tėvas P.Martinaitis ir palaidotas Sibiro žemėje.

Balchašo mieste tremtinys lietuvis sutiko tokio pat likimo tremtinę Oną Budreckytę. Jie susituokę tremtyje susilaukė dukters Audronės. Jaunas menininkas savo pirmuosius kūrybinius žingsnius pradėjo būdamas tremtyje Balchaše. Ten jis išpuošė metalurgų kultūros namus. Tada prieinamiausia medžiaga buvo gipsas, jo lipdiniais, skulptūromis išpuošė interjerą ir gretimą parką. Andrius mėgo fotografuoti, tad dalis jo darbų ir gyvenimas tremtyje užfiksuota fotografijose. Mėgo groti akordeonu, tad grįždamas iš tremties parsivežė instrumentą.

1958 m. Martinaičiai sugrįžta į Lietuvą, tremtinių šeima nebuvo laukiama. Reikėjo pasistengti, kad būtų galima apsigyventi Tauragėje. Andriaus siekis mokytis meno dalykų liko nuošalyje, jaunai šeimai reikėjo kurtis. 1959 m. Andrius pradėjo dirbti Tauragės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Jūros“ ceche.

Kūryba

Kombinato „Jūros“ cechas buvo įsikūręs buvusiame Gitkino malūne, prie Tilžės plento. Be kitų dirbtuvių ten buvo ir antkapinių paminklų dirbtuvės. Tada antkapiniai paminklai buvo gaminami pagal parengtus tipinius projektus, kuriuos per visą respubliką „nuleido iš viršaus“. Šie paminklai neturėjo nieko bendro su lietuviška tradicija, juose buvo ignoruojami krikščioniški ženklai, vyravo madingos buitinės formos. Tai netenkino daugelio paminklų užsakovų, kurių dauguma kreipdavosi į A.Martinaitį. Andrius, gerai jausdamas lietuviškas kultūrines tradicijas, suvokdamas tada naudojamas medžiagas, ėmė kurti savus paminklų projektus. Jis kūrė eskizinius projektus individualiems ir serijiniams paminklams. Daugelis paminklų pagaminti pagal jo paruoštus projektus.

Andrius medį apdirbti ėmėsi ne iš karto, pradžioje dirbo su gipsu, cementu, akmeniu. Prakalbinti medį ėmėsi tik 1969 m. Personažai buvę įvairūs: liaudies pasakų, dainų, Užgavėnių. Jau patys darbų pavadinimai kalba apie liaudiškos tautosakos plėtotę: „Eglė žalčių karalienė“, „Mergužėlė, išėjusi pasemti vandens“, „Broliui raitužėliui“, „Įšoko oželis į rūtų darželį“. Šie kūriniai – tai dažniausiai nedidelės skulptūrėlės, raiškios kompozicijos, dvelkiančios grotesku. Sukurta žymių lietuvių, žinomų pasaulio veikėjų, kultūrininkų portretų: rašytojos I.Simonaitytės, dailininko M.K.Čiurlionio bareljefai.

Sovietinė kultūra, kaip ir tautodailė, buvo grindžiama sovietine ideologija ir dar kontroliuojama. Menininkai įvairiais būdais stengdavosi apeiti šiuos „žabangus“. A.Martinaičio kūryboje neapsieita ir be politinio turinio, to neišvengta, mat Andrius buvęs politinis kalinys. Prie politizuotų galima priskirti darbus: „Pirmieji šūviai“, „Sugrįžo iš karo“, „Pirmieji šūviai Tauragėje“, „Laisvę Andželai Devis“. Šiuose darbuose politinis akcentas nėra svarbiausias, tai labiau žmogiško skausmo, pergyvenimo ir tragedijos ženklai.

Kūrėjas dalyvavo daugelyje zoninių, respublikinių, rajoninių parodų, o kai kurie darbai buvo eksponuojami užsienyje. 1972 m. surengė pirmąją personalinę parodą, kuri buvusi skirta menininko penkiasdešimtmečiui. Paroda vyko Martinaičių sodyboje Daržų g.19, eksponuota apie 70 medžio drožinių, gintaro papuošalų, kurie sukurti per dvejus metus. Ruošiantis parodai buvo kruopščiai sutvarkyta sodyba, pastatyta tradicinė liaudiška klėtelė. Rajoninė spauda tada rašė: „Malonu būti kiemelyje: gėlynai, rožės, žalių lapų pavėsinė. Tai tik dalis Onos ir Andriaus kūrybinių sumanymų išpuoselėti savo sodybą“. Neatsitiktinai apie šią sodybą buvo rodyta laida per respublikinę televiziją.

Martinaičių sodyba buvusi viena puikiausių ir gražiausių miesto sodybų, kurioje apgalvota kiekviena smulkmena, glosčiusi akį. Įspūdinga liaudiška, puošni klėtelė, kurioje buvo sukaupti jo kūriniai. Meistras mėgo dirbti ne tik su medžiu, bet ir su metalu, gintaru, moliu, gipsu, cementu, akmeniu. Drožė Rūpintojėlius, skulptūras, kryžius, koplytstulpius. Kūriniuose pilna šviesos, giedro pasaulio pajautimo, geraširdiškumo, liaudiško grotesko.

Ablinga

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, suaktyvėjus tautodailės saviraiškai, vyko bendri Lietuvos medžio drožėjų seminarai, kūrybinės stovyklos. Jų metu kuriami memorialinių paminklų ansambliai. 1972 metų liepą suorganizuojama medžio drožėjų kūrybinė stovykla Ablingoje (Klaipėdos rajonas), kūrėjų tikslas buvo savo kūriniuose įamžinti 1941 metais nacių sušaudytus 42 sodiečius. Memorialą kūrė trisdešimt meistrų iš visos Lietuvos, tarp jų trys tauragiškiai: Antanas Bagdonas, Pranas Kundrotas ir A.Martinaitis. Pastarasis sukūrė paminklą Onai ir Jonui Martinkams.

Tauragiškiai, pratęsdami kūrybinių stovyklų tradicijas, surengė vien tauragiškių tautodailininkų kūrybines stovyklas 1976 m. (paminklų ansamblis „Darbas. Pergalė. Taika“), 1979 m. (skulptūrų ansamblį pasakų motyvais). A.Martinaitis dalyvavo abiejose stovyklose, sukūrė įspūdingą stogastulpį, skirtą liaudiškai meninei kūrybai, audėjoms ir „Kanklininko“ skulptūrą. Jūros krantinės audėjoms skirtą stogastulpį kalė, kaip jis pats sakė, neatsitraukdamas nuo tiesioginio darbo. Prie jo dirbo ankstų rytą ar baigęs darbą buitiniame kombinate. Andriaus kūryba pasižymi tiksliai išmodeliuota ir taisyklinga drožyba, dideliu meilės indėliu.

Kaip pastebi menotyrininkas habilituotas mokslų daktaras Vytenis Rimkus, „... vykstančiose kūrybinėse stovyklose perimamos tradicijos, patys meistrai išauga kaip kūrėjai, sukuria brandžius kūrinius. Suklestėjo ir naujų bruožų įgavo drožėjų S.Kinčiaus, A.Puškoriaus, J.Lukausko, P.Dužinsko, A.Martinaičio talentai...“

Liaudies meistrų, tautodailininkų sukurti memorialiniai ansambliai dėl medienos trumpalaikiškumo reikalauja ypatingos priežiūros. Tai aktualu ne tik Tauragėje esantiems ansambliams, bet ir visiems sukurtiems respublikoje. Kai kurių ansamblių problemos sprendžiamos, ieškoma galimybių tai padaryti ir mūsų krašte. Tauragėje paruošti skulptūrinių ansamblių sutvarkymo projektai ir pateikti gauti papildomą finansavimą iš Europos Sąjungos fondų.

Atmintis

Šviesios atminties menininkui A.Martinaičiui gyvenimas buvo ne rožėmis klotas – lageris, tremtis ir gyvenimo saulėlydyje po ligos nebevaldė dešinės rankos. Prisimenu linksmas, švytinčias Andriaus akis, kai jis kartkarčiais rodydavo, kaip jam sekasi po ilgų treniruočių vis labiau ją valdyti. Nors rezultatai gerėjo, tačiau meistras šia ranka drožti negalėjo. Tada užsispyrė ir išmoko kaire – mokėsi iš naujo. Kaip jis pergyvendavo, kad pirmieji kairės rankos drožiniai buvo šiurkštūs. Būdavo kantrus ir siekė tikslo. Kai nebegalėdavo groti akordeonu, ėmė groti lūpine armonikėle. Jo grojimas prisotindavo visą sodybą šviesos ir gerumo.

1989 m. spalio 28 d. Kvėdarnoje atidengtas A.Martinaičio sukurtas stogastulpis, skirtas atminti kankintiems pokario rezistentams. Meistras yra sukūręs ne vieną antkapinį paminklą, vieną jų sukūrė liaudies meistrui Liudui Jančiauskui. Tai lyg kolegiškas meistro meistrui pagerbimas. A.Martinaičio antkapinį paminklą sukūrė tauragiškis skulptorius Steponas Juška.

A.Martinaitis mirė po sunkios ligos 1995 m. kovo 1 d., palaidotas senosiose Tauragės miesto kapinėse. Mintis įamžinti menininko, puikaus, darbštaus žmogaus atminimą kilo jo žentui Arvydui Zokaičiui. Jis buvo puikus kompiuterininkas ir jam kilo mintis sukurti internetinį puslapį. Mes drauge buvome pradėję kaupti medžiagą apie menininką, tačiau 2005 m. Arvydas tragiškai žuvo autoavarijoje, ir ši idėja liko neįgyvendinta.

Šis rašinys būtų nedidelė kruopelytė neįvykdyto sumanymo sukurti internetinį puslapį apie puikų žmogų ir menininką A.Martinaitį.