Ak gražus dangau, tėviške gerųjų...(7)

Praeitis kvepia gvazdikėliais, o gal cinamonu, kaip anuomet susitikimo šventei į stiklinę vazą sudėti saldumynai. Pasaulis trapus, kaip ką tik perlaužtas pyragaitis, todėl nėra lengva surinkti jo trupinius. Atrodo, jog dar vakar priemenėje ant suolo sėdėjai su dėdėmis ir tetomis, juokeisi su pusbroliais arba pusseserėmis, o šiandien jau ne visų vardus atsimeni. Daugelis tų vardų jau įkalti į paminklo akmenį arba užrašyti ant fotografijų šeimos albumuose. Kažkodėl tapo nebemadinga juos vartyti. Dar atsimeni laiką, kai į namus užsukusiam svečiui buvo paduodamas albumas, kad tas pamatytų, kuri mergikė ištekėjo, kokie naujagimiai papildė giminių sąrašus, kas išėjo arba sugrįžo iš kariuomenės. Kai ant stalo atsirasdavo kiaušinienė, svečias, pažadintas prisiminimų, pradėdavo klausinėti kas, kaip ir su kuo gyvena. Per kelias akimirkas būdavo pasikeičiama genties gyvenimo naujienomis, kartais jas sodriai pakomentuojant, pridedant vertinimus, abejones, netgi pasakant nuoskaudas. Prasidėdavo fotografijose užfiksuotų vaizdų detalizavimas. Dabar fotografijos sukištos į kompiuterį, todėl senesnio kirpimo žmogus nelabai iki jų prisikasa, o jei ir prisikasa, tai kompiuteris vis tiek pokalbiui nesuteikia patogumo. Prisiminimai apie gentį tampa mechanizuoti, priklausomi nuo technologijų ir tik dvasinių pastangų dėka tampa žmogiškai nuoširdūs.

Etnologai sako, kad lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Buvo tikima, kad po mirties žmogaus vėlė atsiskiria nuo kūno ir apsigyvena Dausose. Vėlės buvo labai gerbiamos, todėl gyvieji netgi sugalvojo joms šventę. XIV–XV a. rašytiniai šaltiniai sako, jog lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje) švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kitados į kapinės per Vėlines einantys žmonės atsinešdavo valgių ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pasirūpintų vėlėmis. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms būdavo iškūrenama pirtis. Pirmiausia jos būdavo kviečiamos nusiprausti, o tik paskui prie vaišių stalo. Po vaišių likusius valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines, kur viską palikdavo. Krikščioniškajai mirusiųjų šventei atsirasti Lietuvoje buvo palankios sąlygos, nes senajame žemdirbių kalendoriuje rudenį būdavo atliekamos paskutinės derliaus nuėmimo apeigos, kuriose svarbus buvo mirusiųjų kultas. Valstiečių bendruomenėje didžioji dauguma šventinių apeigų buvo skirta ryšiui tarp gyvųjų ir mirusiųjų palaikyti. Vėlės būdavo laukiamos visuose namuose. Vėlinių išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad vėlėms būtų lengviau patekti į namus. Norėdami joms netrukdyti Vėlinių vakarą vengė be reikalo vaikščioti. Buvo laikomasi rimties bei ramybės.

Žmonės manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas. Didmiesčių džiunglėse atsiradęs Helovinas Lietuvoje nepopuliarus. Nors prekybos centruose pasirodo daugybė karnavalinių drabužių ir didžiulių moliūgų, naktiniuose klubuose rengiami vakarėliai, o komercinės televizijos transliuoja šią šventę propaguojančias laidas, vis dėlto lietuviai nėra linkę švęsti šios šventės. Gal už tai turėtume dėkoti konservatyviai savo savimonei?

Kartą metuose per Vėlines (gal visgi Ilges) prasiveria amžinybės langai, pro kurių apdulkėjusį stiklą pamatome daugiau negu eilinę dieną, nes į mirusiųjų pasaulį žiūrime ne akimis, o širdimi. Prieš mus išskiriančią mirtį mes bejėgiai...tačiau atlikdami, iš pirmo žvilgsnio smulkų buitinį ritualą – aplankydami artimųjų kapus ar ant klasės draugo kapo uždegdami žvakę – tampame stiprūs prieš nuolat mus persekiojantį bejėgiškumo pojūtį, kuris kasdien mus pastato šalia gyvybės ir mirties. Todėl esame laimingi, kad žiūrėdami į žvaigždes maldos žodžiais galime paprašyti: „Ak gražus dangau, tėviške gerųjų, palik vietos ir mums.“ Tuomet dar kartą atsiverčiame storą šeimos albumą pasižiūrėti, pas ką norėtume nueiti.