Žiurkės uodega - Jaučio metams(100)
Ekonominiai pasaulinės krizės spąstai prispaudė nubėgančių žiurkės metų uodegą. Turėkime garbės manyti, kad ji praeities saujoje ir pasiliks. Pakrikštyti Marijos žemės piliečiais prieš rinkimus žvitriai mojavome daug žadančiais kregždučių sparneliais, o prieš Kalėdas pradėjome veržtis diržus, ir, atrodo, veršimės iki iš burnos iškris paskutiniai dantys.
Kai nebeliks ko ir kuo kramtyti, diržai nukris kartu su kelnėmis. Naujųjų metų Jaučio baubimas mūsų liesėjančiuose kūneliuose pažadins šiek tiek dar gyvą medžioklio geną – tad čiupę nuo stalo duonriekį, kurio nesusmeigėme į kaimyno strėnas, kraipydami plikais žvaigždžių užpakaliukais skubėsime pasitikti grobio. Iškilmingai, su šampano taurėmis ir fejerverkais. Dar kartą visu gražumu atsiskleis gilus tautinis mentalitetas, patvirtinantis, kad Lietuva – ne tik dainų, bet ir neribotos kantrybės bei geležinio susitvardymo kraštas. Ir dainuosime per tūkstantį metų išmoktas dainas protesto akcijose prie Seimo, Vyriausybės arba sustoję ant Vilniaus kalvų. Ne visiems pasiseks taip aukštai užlipti. Kai kam teks paniūniuoti usnimis užėjusiuose priemiesčių slėniuose, ant vištos kojelės suręstoje trobelėje kolektyviniuose soduose, antstolių kontorose ar išformuojamos Tauragės apskrities kabinetuose.
Kaip pasakytų Pagėgių pogrindyje veikiančio būrimo salono savininkė Uršulė Tindirienė-Podvoiskova, metus nugyvenome gerai. Net keliose apskrities vietose sulaukėme nutupiant sraigtasparnio. Iš dangaus nusileidęs geležinis žiogas, pasak būrėjos, pranašauja, kad tvarka bus. Ir mums taip panašu, tik neaišku, kokios koalicijos rankose. Kirkilas kirkina, kad valdžia 100 dienų neišsilaikys, Kubilius kubilina, kad tai bus 100 dienų, kurios sukrės pasaulį. Abi kalbos turi pagrindo, gal todėl taip laikinai gyvename lyg sėdėtume ant aviacinės bombos. Išėjus pro „Tauragės keramikos“ vartus į plačią nedarbo gatvę belieka iš užančio išsitraukti plytą ir siūlyti pro šalį sliūkinančiam vokiečiui: „Teikitės finansiškai paremti Valdovų rūmų statytoją“. Už tokį išpuolį galite būti apkultas pareigūnų. Praėję metai parodė, kad taip gali nutikti.
Nors pogrindininkė ir nepranašavo, tačiau Pagėgių valdžios viršūnėles sukrėtė skandaliukai, parodantys, kad moralinė politinės daugumos sveikata šioje savivaldybėje ne visai normali. Laikas, žinoma, politikų nuopuolius užgydys. Ko jam nepavyks padaryti, tą galinga ranka užglostys Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkas. Pagėgiškiams pasisekė – jie visko turi: postus, sostus, kelias padoriai veikiančias kaimo turizmo sodybas ir net iš tauragiškių rankų perimtą baidarių nuomos verslą. Ką daryti verslo ir privilegijų dalybose likusiems be nieko? Ieškoti skandalėlių suvestinėse žinomų vardų, pavardžių ar giminystės, jeigu tai naudinga – prie jų prisišlieti? Būna dienų lyg tyčia, kai nėra to blogo, kas neišeitų į dar geresnį. Dažniausiai už tai ir meldžiamės. Kartais meldžiamės ir už atidarytus parapijos namus arba naują laikrodį bažnyčios bokšte. Nors besimeldžiant išdžiūsta burna, kad likome Seime be Prano ir be vietos Seimo nario Stasio kabinetui Tauragėje.
Be abejo, būta ir kuo pasidžiaugti: vestuvėmis, krikštynomis, sportininkų laimėjimais, vienu kitu kultūros renginiu. Aktyvumu vėl nustebino fotografai, reprezentavę Tauragę šalyje ir užsienyje. Didelio ir palankaus kultūrinio rezonanso sulaukė tarptautinis fotoklubų suvažiavimas. Tačiau ar šiai tradicijai palaikyti užteks vien klubo narių entuziazmo? Turime liūdnų pavyzdžių, kai Tauragėje gimusios gražios tradicijos praranda tęstinumą arba dėl organizacinių nesklandumų atsiduria kitoje erdvėje, o gražios festivalių ir renginių užuomazgos nepuoselėjamos nuvysta. Gal tai ambicijų stoka arba nesusivokimas? Matyt, mums nelemta tapti kultūros sostine. Ir ne vien todėl, kad pašonėje neturime kaip Plungė Oginskio rūmų ar už nugaros – pinigais alsuojančios „Achemos“ . Veikiau neturime idėjų. Zarasai turi tik ežerus, bet leido sau būti ambicingiems, todėl sublizgėjo. Kultūros ambicijų neturi ne tik šį darbą dirbantys žmonės, bet dar labiau – politikai. Mieste gyvena Nacionalinės premijos laureatas, skulptorius Regimantas. Tauragė turėtų jo kūryba didžiuotis, skveruose ir parkuose statydama jo kūrinius, tačiau matome tik kultūrinės krizės laikotarpio biustą. Taip ir išeisime amžinybėn be žymių kraštiečių, istorinių datų įamžinimo programos, pliki kaip ką tik gimę klajokliai, po savimi neturėję gimtosios žemės. „Santakos“ muziejaus voratinkliai užklos dokumentų popierėliuose atspaustą atmintį ir joks Mažrimas ar Vaitkus jos nebeprikels.
Į Prezidento gatvę naujam gyvenimui išeina mūsų laikraštis. Laikas verčia perkainoti vertybes, ieškoti originalių idėjų, naujo gyvenimo tiesos suvokimo. Nemanome, kad sunkumai mus aplenks, tačiau redakcijos kolektyvas artėjančius Naujus metus sutinka optimistiškai. Stengsimės tavęs, gerbiamas skaitytojau, nenuvilti. Naujovės ir staigmenos, kurias rasite „Tauragės kurjerio“ laikraštyje, bus mūsų atlygis už jūsų pasitikėjimą. Tikėkime, kad praėjusių metų prisiminimas nebus vien praeityje šmėžuojanti žiurkės uodegėlė, o kitų metų darbai – tuščias jaučio maurojimas.
