Su savim ir be savęs(1)
Ant kito šono apsivertęs barsukas skelbia pusiaužiemį. Su viltimi dairomės ilgesnės dienos. Prie krizės arklo pririštas jautis maurodamas bando gruode išrėžti vagą. Panašu, kad artojų varžybose labiau slydinėja valdžia. Vietomis jai netgi tenka skaudžiai suklupti. Sausio 13-osios įvykių minėjime jau pamiršome tylos minute pagerbti aukų atminimą. Kitas tautos linksmintojų generacijos tuntas apskritai gali užmiršti šią dieną. Patriotinio ugdymo programoms skirti pinigai bus pravalgyti „Stikliuose“, valstybės prestižas turi spindėti net tik lėkštėse, bet ir paauksuotuose pisuaruose.
Vienas filosofas yra pasakęs, kad žmogus yra tai, ką jis valgo. Kas paneigs, kad geras maistas nesuteikia proto? Kadangi mes valgome kruopas, mums užtenka būdelės su širdele. Pro tos širdelės skylę labai toli ir protingai matyti. Spaudos draudimo metais tauta suvokė pridėtinę spaudos paskirtį. Pasislėpus nuo žandarų, nors ir ne pačioje patogiausioje vietoje, tapo išmintinga paskaitinėti. Vieną kartą tupintieji atsistojo ir tapo didžiavyriais. Kad antrą kartą taip neatsitiktų, prireikė specialių priemonių. Valgantieji jas atrado. Pirmiausiai buvo išrastas tam tikras popierius, ant kurio jau nelabai buvo galima rašyti. Gnaibyk kiek tinkamas – „Grigiškių“ ritinėlyje minties nerasi. Po to pakilo spaudinių kokybė. Popierius tapo nepatogus neintelektualiam naudojimui. XXI amžiaus pradžioje lyg per skaitymo metų Vėlines padidėjo spaudinių pridėtinės vertės mokesčiai, plunksnų žiurkėms priskaičiuota „Sodra“. Apie knygeles prisėjo nutilti, nes netikėtai kilusių riaušių frontininkai nutarė kalbėti akmenimis. Vos praėjus kelioms dienoms po sausio 13-osios mūsų pačių išrinkta valdžia prieš tautą panaudojo dujas ir gumines kulkas.
Žiemą mirtis būna balta. Tame steriliame baltume gilūs mūsų praradimų pėdsakai. Ne todėl, kad sunkmečio akivaizdoje esame jautresni. Tiesiog dėsningai stiprėjančios praradimų bangos privalo mus užkliudyti, kad išskalautuose krantuose atvertų mūsų žmogiškumo krantus. Padėdamas gėlę ant kapo atlieki ne vien pareigą, bet toliau neši nebaigtus kito darbus. Jie sugeba į tave įsiterpti. Dažnai nutinka, kad nei iš šio, nei iš to ant palangės pradedi auginti gėlės, nors, rodos, tokiam užsiėmimui niekada patraukimo neturėjai. Kartais kur nors nuvažiuoji ir svetimoje vietoje staiga tau pradeda atrodyti, kad čia jau kelis kartus esi buvęs. Gal retkarčiais mes vaikštom svetimais žingsniais, galvojam kitų mintimis, dirbame svetimus darbus? Gal dėl to daug kas sklandžiai nesusirikiuoja, nesugula galvoje ir tampa klaidomis? Kaimo žmonės, kurie ką nors dar dirba, o ne „bambalius“ volioja, prieš pradėdami darbą turi veiksmingą pasakymą: „Dar nepergalvojau“. Žemaitis nepajudins kuolo, kol tinkamai nepergalvos, kur jį įkalti. Mūsų politiniai pranašai taip jau nebemoka. Daugelis sprendinių tarsi suklijuoti seilėmis. Jeigu jų vadovaujami grabdirbiai darys mums karstus, teks prieš mirštant prisimatuoti.
Parodykit nors vieną įstatymą, neapaugusį pataisų samanėlėmis, poįstatyminiais aktais, instrukcijomis, kitokia velniava, kurioje bet kuris skeltanagis nusilaužtų koją. Ar toji klampynė nėra mūsų galo pradžia? Jau priimame tokius įstatymus, kokių valdžia net nebeišgali pakeisti. Būsimieji Konstitucinio Teismo nutarimai „Leo“ milijonieriams gali tapti tik šaukiančiojo balsu tyruose. O kas, jeigu prieš auksinį avinėlį teisėjai užkims? Gyvensime susitaikymo tyloje, rankose gniaušime šakes ar užsidarysime būdelėje su širdele? Tačiau kažką pasirinkti reikės, nes amžinai tylint ateis balanos gadynė. Istorija sukasi spirale. Kažkam derėtų suvokti, kad visais laikais tautoje kažkas krutėjo progresyvaus gyvenimo link ir ši ugnis nėra užgesusi. Ir nuo to pasidaro šviesiau. Pavasaris ateina su tavimi ir be tavęs, tačiau smagu, kai viršum savo galvos išgirsti vieversį. Kad ir kaip bebūtų sunku, net jei neturėtum duonos trupinio ar laukuose stovėtum nuogas, žinai, kad ant pavasario stalo bus padėtas krislelis džiaugsmo, o ūmai pašokusi žolė pridengs tavo kūną.
Dabar dar norėtum ramybės, bet jos nebus. Dangus virš Tauragės kvepia „petrošiaus ir karbošiaus“ jungtuvėmis. Kas barstys gėles, jau, reikia manyti, yra. Tame suaugusiųjų žaidime tik tau nėra vietos. Politinės priegaidės visuomet saldžios, o šaknis pasiima pagrindiniai lošėjai. Liūdnai pagarsėjęs Edmundas Kasperavičius, kilimo nuo Batakių, irgi tikėjosi valdžios ir politinių dividendų. Vienam kraštiečiui nepasisekė, bet yra kam sekasi. Sėkmės džentelmenai jau uosto būsimų pasjansų valdžios pumpurus. Yra pasakyta: viskas praeina. Praeis ir duetas. Po žaliu šių metų pavasario stogu galėsi didžiuotis, kad esi nesusitepęs vietinės valdžios intrigomis. O gal galvoji kitaip? Tuomet lieki visiškai vienas: su savim ir be savęs.
