Numirti pačiam sau(0)

Eugenijus SKIPITIS

2019-11-01 06:52

Eugenijaus Skipičio nuotrauka

tai labai paprasta: tik čikšt ir nelieka. pistoleto kulka jau glūdi mūsų smilkiniuose ir kada ji pralauš kaukolės skliautą – jai vienai žinoma. tai kulka, o ne visi mūsų perskaityti, pamatyti ar patirti dalykai. tik akimirksnis, ir vertybių skalė išsiderina, pasislenka per penkias pozicijas. tokių draugų daug, kurių širdys ant tos pavojingos ribos, už kurios jau nebeplaks. pažiūri į gėles, kurių vakar priskynė mylimoji, parašai eilėraštį, lyg tai darytum paskutinį kartą, paglostai stalo įrankius, ilgai tyli. taip, mes stiprūs ir geriausias to įrodymas – kad ligi šiandienos išgyvenom. o išgyventi su kulka smilkiny yra daug.
Iš poeto Kęstučio Navako įrašų feisbuke

Ir ką dabar mums daryti, mielas žmogau, geltonais lapais apkritusioje žemėje su Navako paleista kulkele smilkiny? Ne už kalnų Vėlinės. Teks nešti atminties vėrinius į kapinių didmiesčius ir bendrabučius. Ant granito plokštės užžibinsime žvakelę, padėsime gėlę. Jeigu bus granito plokštė arba grūdinto stiklo mados stebuklas su amžinai žydinčiomis kalijomis, reiškia mūsų artimas guli kapinių didmiestyje, ir jo buvimas amžinybės soduose priskiriamas kapinių viduriniajai klasei. Jeigu kapas be plokštės arba be stiklo, reiškia, kaip ir gyvenime, mūsų atminties simbolis leidžia dienas bendrabutyje. Aristokratai guli Rasose, Antakalnyje arba Petrašiūnuose. Kas sakė, kad prieš Dievą visi lygūs? Jeigu netikite, galite pasidairyti virtualiame kapinių tinklalapyje. Bet dabar ne apie lygybę galvojame. Dabar galvojame apie gyvenimo prasmę. Galime savo galvojimą apkaišyti pasaulio išminčių citatomis, tačiau ar nuo to mūsų galvojimas taps prasmingesnis? Čia mums nepadės netgi 365 sentencijos kiekvienai dienai. Netrukus pastebėsime, kad prasmių ieškojimas virsta išeities ieškojimu – kaip išnešti sveiką kailį iš mirties patalo. Viskas būtų gerai, jeigu būtume laisvi, tačiau esame pririšti prie savo paties užgyventų vertybių. Ir ne gyvenimo mums gaila, o to materialaus pasaulio, kurį jis mums sukūrė. Blogiausia, kad nežinome, kada Parkinsonas ir Alzheimeris pakels taures į mūsų „sveikatą“. Baugina mintis, kad po šio tosto liksime be nieko. Neviltis yra kiekvieno rimto mėginimo suprasti ir pateisinti žmogaus gyvenimą rezultatas. Atlikę savo būties inventorizaciją pamatome, kiek daug brangaus laiko ištaškyta tuštiems dalykams. Tikrai galėjome apsieiti ir be to, ir be ano. Aruodai prikimšti šlamšto, o jiems išmėžti jau nebėra laiko. Yra tik laikas numirti pačiam sau.

O gal mes – tik nežinomi Tėvynės kareiviai, sudeginę save ant Nepriklausomybės ar Sąjūdžio laužų? Tuomet jau metas praregėti, kad mūsų vieta kapinių bendrabutyje. Ir joks medalikėlis, gautas iš valdžios etmonų, mums nepaskirs geresnės vietos. Nebent emigracijoje prakutę mūsų vaikai nupirks akmenį arba stiklą. Ir ne apie mus galvodami tai padarys, o tam, kad jiems būtų patogiau, kad prieš savo vaikus būtų negėda. O žvakę per Vėlines ant mūsų kapų uždegs pasamdyta moteris arba tokias paslaugas teikianti firma. Kai būsime mirusiųjų pasaulio piliečiai, nieko kito neliks, kaip su tuo susitaikyti. Gyvųjų pasaulio globalizacija yra svetima sentimentams. Džiaukimės, kad neturėjome problemų su turtais ir testamentais, o tai gulėtume apžėlę žole. Etnografai teigia, jog mirusiųjų kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Kadangi buvome toli nuo dalgio ir šakės, panašu, kad į lietuviškąjį mirusiųjų pagerbimo kultą nepretenduojame. Dingo paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą, už kurį buvo prašoma melstis. Dabar valdžia maistą nepasiturintiems dalina kada tik nori ir prašo nepasiturinčiųjų už ją balsuoti. Nenustebkime gavę tokį kvietimą gulėdami kapuose. Vėlinės yra šventė gyviesiems. Tokie šit gyvenimo margumai krintančiuose lapuose, kai Visų šventųjų dieną kapines matome puošnesnes už Pagėgių ar Tauragės miestų šventes. Trūksta tik fejerverkų...

Ir vis dėlto norėtųsi, kad viskas būtų paprasčiau. Kad Vėlinių dieną pavaikščiotume artimųjų takais, sustotume prie ąžuolo, jei dar toks yra, sunykusioje protėvių sodyboje, atidarytume močiutės kraičių skrynią, jei dar jos nesudeginome. Gal iš naujo atrastume virvute ar kaspinu perrištą nuotraukų pundelį ar artimųjų laiškus iš Sibiro. Nuotraukose pamatytume, kad ir negandose jie buvo jauni, stiprūs ir gražūs. Tačiau dažniausiai mes vengiame šios akistatos. Ir ne todėl, kad neturėtume tam laiko. Nuo susitikimo su protėviais mus atgraso mintis, kad jie buvo sąžiningesni, tolerantiškesni ir padoresni už mus. Ne jie, o mes tapome laukinio kapitalizmo baudžiauninkais. Žmogiškų vertybių devalvacija atnešė prieraišumą daiktams ir pinigams, bet ne dvasios žiedams. Ant kapų klupdome dirbtinių gėlių puokštes vardan to, kad jos ilgiau stovėtų. Argi atmintis turi nupirktą laiką? Lenkiamės prie Vėlinių šviesa plevenančio kauburėlio, akmens ar stiklo ir suvokiame, kad numirti sunkiausia pačiam sau, nes žinome, kas buvo mums gyviems esant ir kas bus po mūsų mirties. Bus amžinybės tyla su gyvenimo kulka smilkiny...

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras