Ko bijo Pagėgių krašto žmonės?(17)
Redakciją pasiekiantys skaitytojų laiškai, telefono skambučiai, susitikimai su žmonėmis leidžia susidaryti nuomonę apie vienos ar kitos savivaldybės, miestelio, kaimo dvasinį klimatą, politines ir socialines nuostatas, pažinti to krašto žmonių gyvensenos ypatumus. Kartais atrodo, kad žurnalistinio darbo paskirtis yra laikyti ranką ant gyvenimo pulso ir žiūrėti, ar jis neserga.
Asmeninę fizinę ir dvasinę negalią konstatuoja daktarai, visuomenines ligas dažnai parodo žurnalistai. Jie nėra moksliniais laipsniais tituluoti profesoriai ar lengvatikiams pasišovusios tarnauti žiniuonės, todėl su žurnalistų atskleistomis problemomis visuomenei tenka susidoroti pačiai. Ligos simptomų pašalinimas priklauso nuo visuomenės aktyvumo, jos narių nusiteikimo, pagaliau nelabai suklysime pasakę - politinės situacijos.
Kodėl Pagėgių savivaldybės žmones kausto baimė? Šiame krašte kaip niekur kitur gyventojai uždaresni arba bent jau taip save parodo, nekalbūs, o jeigu pradeda kalbėti apie politiką, tai langus uždengia vakarinėmis užuolaidomis. Net netolimos praeities liudytojai, Sąjūdžio šaukliai, apie Nepriklausomybės žingsnius Pagėgių krašte stengiasi nebekalbėti. Kodėl? Atmintis apleidžia žmones arba kai jie labai gerai gyvena, arba kai yra viskuo nusivylę. Redakcijos kalbinti pagėgiškiai nepriklauso nei vienai, nei kitai pusei. Jų tylėjimo argumentai labai įtaigūs: gali išmesti iš darbo, gali neskirti socialinės pašalpos, gali daryti moralinį ir psichologinį spaudimą. Iki tikros demokratijos Pagėgiams toli, nors jos mokytasi bendradarbiaujant su švedais. Projektas baigėsi ir Pagėgių savivaldybės piliečiai liko lyg nuobliuoti. Prie valdžios vairo stojo valdančioji dauguma, kuri su pasaulyje pripažintomis demokratijos vertybėmis turi nelabai daug bendro. Kas paneigs, kad yra kitaip?
Tik valdančiajai daugumai lojalūs piliečiai Pagėgiuose turi gyvenimo perspektyvą. Politinis cinizmas kartais virsta visišku bukumu. Kaip suprasti gatvės berno leksikonu išsakytą partijos vaduko netiesioginį grasinimą žurnalistui: „Gal tau nusibodo gyventi Pagėgiuose?“ Suprask, kad rašoma ne taip, kaip vadas ir jo aplinka nori. Nuo kada nebeleidžiama matyti, kad karalius nuogas? Todėl keista, kad žmogus, einantis aukštas pareigas, užsimiršta, jog iš jo lūpų išėjęs tekstas kertasi su įstatymu, apie etines ir krikščioniškas elgesio normas net nekalbame. Jokios baimės, kad veikia žurnalisto diktofonas, kad žodžiai tampa įkalčiais. Visagalybės ir nebaudžiamumo jausmas ar tiesiog išsilavinimo stoka?
Galima tik numanyti, koks psichologinis spaudimas naudojamas kitų piliečių, kurie neturi diktofonų arba jų profesinės veiklos negina įstatymas, atžvilgiu. Jie paprasčiausiai „suvirškinami“, nes tam yra sukurta sistema, pradedant seniūnais, bendruomenių pirmininkais, Sveikatos priežiūros centro vyriausiąja gydytoja, įmonių ir organizacijų darbdaviais ir baigiant jaunimo reikalų koordinatore bei rinkiminių apylinkių pirmininkais. Visur partiečiai, net per pamaldas bažnyčioje. Beveik visose žmogiškosios veiklos srityse Pagėgių krašto žmonės susiduria su vienos partijos Baimės reikalų valdyba. Laikyti baimėje reiškia valdyti, turėti potencialų rinkėją, o reikalui esant valdomuosius paversti tautos balsu, vieša nuomone. Todėl ne nuostabu, kad partijos vadukas žino viską: kas kokia liga ir dėl ko serga, kiek kartų per metus eina išpažinties, kaip vyras sutaria su žmona, ar muša savo nepilnamečius vaikus, ar gauna grąžos nuo pilnamečių, net kokius gėrimus perka šventiniam Velykų stalui. Paradoksas, bet daugelio viešojo maitinimo įstaigų ir privačių parduotuvių savininkai - irgi kolegos partiečiai, kurie dalį visuomenės valdo į skolą duodamomis prekėmis. Po prekystaliais guli netrumpi priklausomųjų sąrašai. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, o socialiai remtinus kur kas greičiau. Visuomenės valdymas spaudimu apsukriai generuojamas tiek visuomeniniame, tiek, ko gero, asmeniniame gyvenime, paliekant tik mažą vietelę privačiam mąstymui. Tačiau ko vertas mąstymas pačiam sau? Kam pasakysi apie valdančiosios daugumos saviškiams žarstomas privilegijas? Tarkime, kad ir dėl žemės mokesčio. Viešos erdvės kitai nuomonei Pagėgiuose nėra. Jeigu ir blyksteli kokia žiežirba, ji bematant užgesinama. Prisiminkime, kaip priešiškai tuometinėje tos pačios partijos stovykloje buvo sutiktas filosofo Vytauto Radžvilo ir istoriko Edvardo Gudavičiaus pasirodymas Pagėgiuose. Jų teiginys, kad vienos partijos rankose sutelkta valdžia uzurpuoja demokratijos plėtrą, tapo nemaloniu iššūkiu jėgas kaupiančiai daugumai. Laisvos minties žiedlapiai buvo bematant sutrypti.
Praėję savivaldybių rinkimai parodė, kas yra kas. Nereikia būti sociologu ar Statistikos departamento darbuotoju, kad balsavimo rezultatuose nematytum sistemos įdirbio. Taip lygiai, kaip Pagėgiuose, gali mąstyti tik ką tik nupjauta vejos žolė. Tokiam mąstymui rastis istorijoje jau buvo sukurtos dvi viena kitą bandžiusios perspjauti autoritarinio valdymo sistemos. Ką, be kančių ir pažeminimo, iš jų gavo paprasti žmonės?
Absurdas, kai šviesiausios metų šventės - Rugsėjo pirmoji ir Kalėdos pradedamos geležinkelio stoties aikštėje. Gal taip pamažu pratinama prie praeitį turinčios ateities? Ar netapo Pagėgiai istorine spirale besisukančių pasikartojimų poligonu? Viską žinančių ir išmanančių, visur esančių ir dalyvaujančių tautos vadų pavardės prasideda skirtingomis abėcėlės raidėmis, bet tikslai tie patys - neribotas asmeninės valdžios troškimas. Nejaugi apie 12 tūkstančių gyventojų turinčioje savivaldybėje atėjo laikas abejoti Lietuvos Valstybės paskirtimi? Redakcijai gaila žmonių Šilgaliuose, Piktupėnuose, Vilkyškiuose , kitose vietose, pagaliau sostinėje Pagėgiuose, jie priversti su baime slėptis už kampo, persirengti gedulingais rūbais arba prisiklijuoti ūsus, kad galėtų prabilti apie vietinės valdžios, verslo ar kultūros gyvenimą. Susidaro įspūdis, kad Pagėgių krašto žmonės bijo įdingai besiplečiančios sistemos keršto, nes sistema savanaudiškai traktuoja tvarkos ir teisingumo sąvokas ir šių sąvokų apibrėžiamas vertybes.
