Kalėdų staltiesės baltumas(3)

Vėl prieš šventes likome vieni ir be sniego. Klimato kaita atima iš mūsų galimybę džiaugtis baltos spalvos sterilumu, kuris taip reikalingas dvasios ir aplinkos sandarai. Kalėdų baltumas prasideda nuo advento ramybės, kurios tyloje turime rasti laiko būties apmąstymams, savianalizei, reiškinių ir įvykių vertinimui, kad juos supratę ir pažinę sėstume prie Kūčių stalo. Vardan tolimesnio gyvenimo tvirtybės. Kalėdaičio baltume irgi telpa daug paslapties, kaip ir po staltiese padėtoje šieno saujoje, archajiškame patiekalų skaičiuje ir vakarienę ruošusioje moterų meilėje. Niekas be reikalo neatsiranda. Nereikia būti dideliam išminčiui, kultūros ar religijos žinovui, kad suvoktum, jog Kūčių apeigos, netgi burtai veda į šeimos bendriją. Tik šeimoje esme tvirti, stiprūs savo buvimu, savo atskaitos tašku prieš visuomenę. Iškilmingos vakarienės beveik visuomet grįžtame į pirmapradį savo tašką, žymiai kuklesnius tėvų namus, savo užgyventus turtus palikę didmiesčiuose, bankuose ar akcijų paketuose. Ir sėdame prie silkės, dubenėlio su aguonų piene plaukiojančiais kūčiukais, be rangų, titulų, nuopelnų, tokie pat maži, kokie iš tų namų išėjome. Ar Kūčios nėra grįžimas į save, į savo šaknis? Po amžinai žaliuojančiu platano medžiu sunkiai įsivaizduojamos mūsų šiaurietiškos mintys. Nors jo pavėsyje pagulėti gera.

Sunku priprasti prie Kalėdų be sniego. Dar sunkiau susitaikyti su vis labiau amerikonėjančiomis jų tradicijomis. Bernelių mišios - jau per televizorių su dantų krapštuku rankoje, prakartėlėse plastmasiniai avinėliai ir kiniškos elektronikos stebuklas - vaivorykštės spalvomis mirganti Betliejaus žvaigždė. Kai kur nusivažiuojama netgi iki absurdo teatro. Teko girdėti, kad vienose kareivinėse prakartėlę ketinama organizuoti su iš ūkininko pasiskolintomis gyvomis avimis, karvėmis, arkliais ir jaučiais. Gal ir Mariją vaidins kokia Berneen iš Pabradės pabėgėlių centro? Trims Karaliams irgi rasis svetimtaučių, gal netgi tikroviškai atitinkančių prigimtines geografines platumas. Tik dovanos bus iš „Maximos", nes apie viską pagalvota. O kai pagalvota, tai ir savo proto nereikia. Ir taip pamažu į nebūtį nueina paslaptingas gyvulėlių kalbėjimas. Apie ką gali avys ir karvės šnekėtis, iš nuosavo tvarto išvestos į garnizoną? Apie krintančias mėsos ir pieno kainas, premiksus produktyvumui kelti ar vis modernėjančias eutanazijos priemones skerdyklose. Paslapties kaip ir nebeliko. Ir mergos, Kūčių naktį glėbiais matuojančios tvoras, yra tik Severiutės iš Užpalių kaimo. Bereikalingas darbas tvoros statinių skaičiuje ieškoti poros, nes astrologė Palmyra kompiuteriu žvaigždynuose jau apskaičiavo lemties ženklus. Ir vaško nebeapsimoka pilstyti, nes atsitiktinai susiformavusios figūros nėra pagristos nei filosofijos, nei mechatronikos dėsniais. Vertybių perkainojimas įgauna pagreitį, bet, deja, ne gyvenimo kokybės naudai.

Yra diena, kai nesibijai grįžti prie vaikiškos patirties. Burnoje tirpsta močiutės keptas kalėdinis pyragėlis, pagardintas gvazdikėliais. Salsvai aitrokas jų skonis šiandien aptinkamas tik „Molupio" sausainiuose. Ant baltos lininės staltiesės, kuri tiesiama tik kartą metuose, garuoja troškinti kopūstai su rūkyto kumpio gabalu. Prie slenksčio trepsi senelio ir dėdžių kojos, girdėti į batus ar veltinius mušamos šluotos čežėjimas, pro pravertas duris pliūpteli rytmečio šaltis ir lenda laukus užklojusi šviesa. Senelis nusilaužia panosėje kabantį varveklį, nusimauna pirštines, kišenėje suranda iki blizgėjimo nutrintą „barankos skylę" arba zuikio pyragą. Tvirtos dėdės rankos tave pakelia viršum stalo, geros akys žiūri į tavo vaikystės akis, šiurkštus ūsas liečiasi prie skruosto, o iš burnos išeina tabaku kvepiantis sakinys „Sveiki sulaukę šventų Kalėdų". Tie žodžiai atveria tau tokias pasaulio platybes, tokius pažinimo ir žinojimo kalnus, gražiausių jausmų slėnius. Paskui dėdė arba teta tave pasisodina ant kelių, vienu pirštu paglosto nosį, paskui mama žalia suknele lyg būtų vasara į tavo lėkštę deda viso pasaulio gėrybes, nes reikia valgyti, kad užaugtum stiprus ir didelis. Po pusryčių bėgi prie staktos matuotis, kiek šiandien užaugai. Kai šuniukas tave išvilioja į lauką, jį gaudai snieguose ir žinai, kad jis niekur tavęs nuo namų nenuves. Dieve, kokios švarios tada buvo tavo mintys, kaip Kalėdų staltiesės baltumas. Ar padėjai tas mintis savo vaikams?

O gal stovėdamas prie užšalusio lango jau nebematai jų...