Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Už kurį kandidatą į Tauragės rajono savivaldybės mero postą atiduotumėte savo balsą?

 Rezultatai

Mokytoja Vilija Maslauskienė: „Neskaičius knygų sudėtingiau ką nors pasiekti“(0)

Regina GENIENĖ

2018-11-16 07:35

Mokytoja Vilija Maslauskienė teigia, kad mokslo vaisiai tikrai saldūs, tik reikia labiau pasistengti. Reginos Genienės nuotrauka

„Šaltinio“ progimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vilija Maslauskienė dirba jau 38-erius metus. Mokytoja šypsodamasi teigia, kad visas jos gyvenimas nugyventas mokykloje – kiek gyvena, tiek ir mokosi. Pedagogė įsitikinusi, kad mokytojo darbe svarbiausia padėti mokiniui susivokti savyje, kad jis ateityje gebėtų save realizuoti, ir įdiegti jam gyvenimo vertybes, kad užaugtų doras ir sąžiningas žmogus.

Kreida vis labiau pamirštama

– Prisimenant pirmuosius žingsnius šioje mokykloje ir galimybes dirbti pamokoje, kai turėjome tik lentą, kreidą ir vadovėlį – buvo sudėtingiau, – pasakojo Vilija Masalauskienė. – Mokykla modernėjo, galėjome naudotis plokštelėmis, kasetėmis, o dabar galime džiaugtis, kad progimnazijoje nėra klasės be kompiuterio ir be interaktyviosios lentos, su kuria mokiniams patinka atlikti įvairias užduotis, nes jose daug visokiausių funkcijų – jie gali rašyti pasirinkę spalvą, nereikia pirštų „peckioti“ kreida, nors tas prisilietimas prie kreidos labai malonus.

Pasak pedagogės, anksčiau didžioji dalis darbo pamokoje buvo užkrauta mokytojui – reikėjo pateikti informaciją, mokomąją medžiagą, kuria naudodamiesi mokiniai atlikdavo  įvairias užduotis.

– Dabar mokytojas lyg dirigentas pamokoje – turi dirbti taip, kad vaikai patys gebėtų pamokoje klausti, atrasti, daryti išvadas, vertinti savo ir vienas kito darbą, – entuziastingai dėstė mokytoja Vilija. – Mano mokiniai mėgsta darbą grupėse, darbą poromis, tai jiems teikia daugiau galimybių atsiverti, atsiskleisti, pasidžiaugti sėkmėmis. Lietuvių kalbos pamokas aš integruoju su muzikos, istorijos, geografijos, etikos, dailės, tikybos, anglų kalbos pamokomis. Su moksleiviais dalyvaujame ne tik rajoniniuose, bet ir respublikiniuose konkursuose, jie dažnai laimi prizines vietas.

Pedagogė aiškina, kad negali numatyti, kuria linkme pakryps pamoka, todėl tenka dažnai improvizuoti ir atsakyti mokiniams į jų užduotus netikėtus klausimus. Dabar patys vaikai kuria skaidrių pristatymus ir užduotis, o anksčiau tokių galimybių neturėjo – dabar sudarytos visos sąlygos mokiniams atsiskleisti, parodyti tai, ką jie geba kiekvienoje srityje. Ir jai pačiai, kaip darbuotojai, mokykloje nieko netrūksta.

Moksleiviai, mokytojos teigimu, nesikeičia – kaip ir anksčiau, taip ir dabar – vieni labiau linkę mokytis, kiti labiau mėgsta išdykauti. Tik dabar jie laisvesni, drąsiau rodo savo jausmus, atviresni naujovėms, domėjimuisi, ieškojimams ir kūrybai.

Svajonių darbe į pensiją šešiasdešimties

– Nuo pat mažumės svajojau, kad būsiu mokytoja – su bendraklasėmis pradinėse klasėse žaisdavau mokyklą, įsivaizdavau, kaip smagu lentoje rašyti su kreida, sugalvoti užduotis ir klausinėti vaikų, rašyti jiems pažymius,– linksmai prisiminė V.Maslauskienė. – Mane sužavėjo mano lietuvių kalbos mokytojos Genovaitės Miniotienės erudicija, jos balso tembras ir tonas, jos deklamavimas pamokose, todėl pamilau gimtąją kalbą ir vėliau ją studijavau Vilniaus pedagoginiame institute.

Jaunesnioji mokytojos dukra paveldėjo polinkį literatūrai – mokykloje aktyviai rašė straipsnius mokyklos laikraščiui, o vėliau pasirinko žurnalisto profesiją. Trys išugdytos mokinės pasekė ponios Vilijos pėdomis ir sėkmingai dirba mokytojo darbą. Pedagogės akyse pasikeitė keturios mokinių kartos – dabar ji moko buvusių ugdytinių vaikus.

Kalbant apie korepetitorius, V.Maslauskienės nuomone, juos pasirenka išleidžiamosiose klasėse tie, kurie ruošiasi studijuoti ir iki galo nepasitiki savo jėgomis, o šeštokams ir septintokams korepetitoriai nebūtini:

– Man atrodo, jeigu mokinys bus aktyvus, darbštus ir dėmesingas pamokoje, kiek jis pasiims iš to, ką perteikia mokytojas, kiek jis dirbs namie, tiek ir turės. Manau, kad dabar daug laiko mokiniai iššvaisto sėdėdami prie kompiuterių, telefonų, todėl nesugeba susikaupti ir nesimoko namuose – tuomet jau reikia individualios pagalbos.

Mokytojos nuomone, pedagogus reikėtų anksčiau išleisti į pensiją – ne visi stiprios sveikatos, ne visi energingi, ne visi jaunatviški, o mokiniai nori jauno ir aktyvaus mokytojo, todėl pensinį amžių mokytojams ji siūlytų sumažinti iki 60 metų. Mokytoja įsitikinusi, kad etatinis darbo apmokėjimas bus naudingas tik jauniems specialistams. Per visus darbo metus pedagogei yra tekę dirbti klasėje ir su 18, ir su 38 mokiniais, o šiuo metu jų yra apie 30. Ji teigia, kai mažiau klasėje mokinių, lengviau prie kiekvieno prieiti ir stebėti jo darbą, patarti ar išklausyti. O pedagogų atlyginimas po mokesčių turėtų būti bent 1000 eurų – tai palengvintų gyvenimą, nes dabar yra kolegų, kurie vasarą vyksta padirbėti į užsienį.

Gėlės, knygos ir laimė šeimoje

Mokytoja atvirai papasakojo, kad jos gyvenimo prasmė – laiminga šeima. Ji dėkinga likimui už tai, kad su vyru darnioje santuokoje išgyveno 36-erius metus, užaugino dvi gražias ir protingas dukras, sulaukė keturių anūkėlių, turi svajonių darbą ir yra mylima vaikų.

Ponia Vilija labai mėgsta auginti gėles ir juokiasi, kad pirmiausia nusiperka patikusią gėlę, o tik po to mąsto, kur ją pasodinti – juk kieme ir namuose laisvos vietos mažai, nes visur jau žaliuoja ir žydi įvairūs augalai. Ji labai mėgsta anksti ryte, tik pabudusi, išeiti į kiemą ir džiaugtis išpuoselėtais gėlynais, o grįžusiai iš darbo energijos suteikia prisilietimas prie žolės ir žemės, savo užauginto vaisiaus ir daržovės. Dar norėtų pakeliauti, bet kadangi rūpinasi garbingo amžiaus vyro mamyte, tai pakanka poilsio prie ežerų Lietuvoje.

Artinantis pilkajam metų sezonui, trumpėjant dienoms ir vėstant orams, V.Maslauskienė ragina visus skaityti mėgstamas knygas ir duoti peno savo sielai.

– Dabar skaitau Dan Brown knygą „Kilmė“, kuri man labai įdomi, tiesiog negaliu jos paleisti iš rankų, – atviravo mokytoja. – Pasakojama apie milijonieriaus technologijų žinovo atradimą, iš kur mes esame ir kur einame. Kai buvau mokinė, man labiausiai patiko Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Ievos Simonaitytės „Vilius Karalius“, mėgstu Jolitos Skablauskaitės apsakymus, poeziją.

Pasak pedagogės, mokykloje labai daug skaitančių vaikų, kuriuos ji švelniai „knygų rijikais“ vadina, tačiau yra ir tokių, kuriuos reikia raginti skaityti. Būna, kad perskaitytų knygų pristatymo klausęsi bendraklasiai užsidega didžiuliu noru perskaityti tą pačią knygą ar nagrinėjant kūrinio ištraukas kai kurių akyse suspindi noro skaityti kibirkštėlės. Bet dalis, kaip ir suaugusieji, knygą iškeičia į kitą sau mielesnį užsiėmimą.

– Vis labiau populiarėja knygų skaitymo mada tarp vyresnių ir jaunesnių žmonių, knygomis dažnai keičiamasi tarpusavyje, jau įprasta, kad kavos pertraukėlių metu aptariamos perskaitytos knygos, dalijamasi įspūdžiais, išsakoma, kas sužavėjo, kas nepatiko, kodėl rekomenduoja skaityti arba ne, – entuziastingai kalbėjo V.Maslauskienė. – Skaitymas labai svarbus, kadangi tokiu būdu išmokstama formuluoti mintis, plečiamas akiratis, sparčiau auga intelektas – neskaičius knygų sudėtingiau ką nors pasiekti.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras