Kalbininkui Jonui Kruopui – 110 (0)

2018-08-02 08:38

Jonas Kruopas ir užrašas kitoje nuotraukos pusėje „Atminimui! Būsimam daktarui Stasiui iš „humanitariškai nusiteikusio“ Jono Kruopo. Tauragė, 1931.VI.14.“ Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotraukos

Balandžio 23-ąją sukako 110 metų, kai Sakalinės kaime, Gaurės valsčiuje, gimė kalbininkas, filologijos mokslų kandidatas Jonas Kruopas. Tauragės krašto muziejuje atskiros ekspozicijos kraštiečiui kalbininkui nėra, bet pavartyti galima lituanistės Birutės Kelpšaitės 1984 m. rašytą diplominį darbą „Kalbininkas Jonas Kruopas“ ir artimųjų muziejui dovanotų nuotraukų. Šįkart perbėgsime kalbininko studijų ir gimtosios kalbos studijoms skirtus metus bei pagrindinius jo darbus.

Gimtinė – Sakalinės kaime

Kalbininkas Jonas Kruopas gimė 1908 m. balandžio 23-ąją Sakalinės kaime. Šeimoje, be Jono, užaugo trys seserys.

Pro Kruopų sodybą ėjo senas vieškelis, kuriuo iš Tauragės į Smalininkus buvo vežamas paštas. Kitoje kelio pusėje buvo įsikūrusi pradinė mokykla, kuri jau nepriklausomos Lietuvos laikais buvo perkelta į erdvią Kruopų sodybą. Skaudžiai šeimą palietė Pirmojo pasaulinio karo baisumai. Prie kelio esančią sodybą niokojo pro šalį traukusios kariuomenės būriai. Šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, įsikūrė  dvare prie Vitebsko. Jonas su seserimi Kazimiera ten pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Prasidėjus revoliucijai, šeima grįžo į Lietuvą. Jonas su Kazimiera tęsė mokslus Sakalinės mokykloje. Mokytojas Jonušaitis atkreipė dėmesį į neeilinius berniuko gabumus ir skatino tėvus leisti sūnų mokytis toliau.

Šiek tiek pasimokę privačiai, Jonas ir Kazimiera pradėjo lankyti Tauragės komercinę vidurinę mokyklą, vėliau – mokytojų seminariją. Lietuvių kalbą ten dėstė mokytojas Karosas. Ypač didelę įtaką J.Kruopui padarė, galbūt net nulėmė specialybės pasirinkimą, labai originalus mokytojas, būsimasis Juozo Balčikionio „Lietuvių kalbos žodyno“ sekretorius Napalys Grigas, seminarijoje mokytojavęs 1926–1928 m.

Mokslo keliai seminarijoje J.Kruopą suvedė su kitu būsimu žymiu lietuvių kalbos tyrėju mūsų kraštiečiu Petru Joniku (1906–1996). Nuoširdi jų draugystė tęsėsi studijų metais ir vėliau, kai abu jau savarankiškai darbavosi lietuvių kalbos dirvonuose, kol draugus išskyrė Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Kai 1927 m. Tauragės mokytojų seminarijoje buvo įsteigtas kultūros būrelis, jo pirmininku buvo išrinktas P.Jonikas, o šio pavaduotoju – J.Kruopas.

J.Kruopas dainavo seminarijos chore, sportavo. Vienų futbolo rungtynių metu priešininko komandos žaidėjas jam taip spyrė, kad lūžo blauzdikaulis. Po šio įvykio nukentėjusysis net ligoninėje gulėjo. Antrą kartą panašią traumą futbolo aikštelėje J.Kruopas patyrė jau dirbdamas Klaipėdoje. Traumos paliko pėdsaką  jo eisenoje – vos pastebimai šliubčiojo. Sportą kalbininkas mėgo visą gyvenimą: žaidė lauko tenisą, slidinėjo.

Studijos

1928 m., baigęs mokytojų seminariją, J.Kruopas labai norėjo studijas tęsti. Dėl lėšų trūkumo sesuo Kazimiera pasiliko mokytojauti Sakalinės mokykloje, o J.Kruopas Kaune įstojo į universitetą studijuoti lituanistikos. Lėšų pragyvenimui teko užsidirbti pačiam: mokytojavo, keletą metų lietuvių kalbą dėstė Kauno žydų mokyklose.

Dėl darbo J.Kruopo studijos užsitęsė – universitetą jis baigė 1937 m. Diplominio darbo tema – „S.Bitnerio 1701 m. ir J.A.Giedraičio 1816 m. Naujųjų testamentų kalbos palyginimas“.

1931 m. J.Kruopas baigė Lietuvos švietimo ministerijos organizuotus profesoriaus Gerulio vadovaujamus lietuvių tarmėms tirti kursus. J.Kruopas universitete priklausė 1926 m. įkurtai Studentų socialistų aušrininkų draugijai.

Jonas Kruopas (sėdi trečias iš kairės) studijų metais su Jahvės mokyklos mokiniais. Kaunas, apie 1933 m.

Veikla

1938 m. rudenį J.Kruopas buvo paskirtas dirbti asistentu dvimečiame Klaipėdos pedagoginiame institute. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, institutas iš pradžių buvo perkeltas į Panevėžį, o nuo 1939 m. lapkričio – į Vilnių. Persikėlė ten dirbti ir J.Kruopas. 1940–1941 m. jis dirbo instituto direktoriaus pavaduotoju, buvo pirmosios 1945 m. įsteigtos Lietuvių kalbos katedros vedėjas (vadovavo jai iki 1947 m. liepos 1 d.). Nuo 1941 m. J.Kruopas dirbo ir Vilniaus universitete. 1950–1951 m. vadovavo Lietuvių kalbos katedrai. 1948 m. jam suteiktas docento vardas.

1952 m. J.Kruopas apgynė kandidatinę disertaciją apie 1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksiką. 1955–1960 m. kalbininkas vadovavo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriui, o nuo 1961 m. iki pat mirties – Žodynų skyriui. 1955–1964 m. buvo ir instituto direktoriaus pavaduotojas. Aukštosiose mokyklose J.Kruopui teko dėstyti bendrinės lietuvių kalbos kursą, fonetiką, akcentologiją, kalbotyros įvadą ir kitus dalykus.

Iš kairės: N.Radvila, I.Stankaitis, J.Kruopas, P.Jonikas studijų metais. Kaunas, nuotrauka neužrašyta

Mokslinę veiklą J.Kruopas pradėjo senosios mūsų raštijos tyrinėjimais. Šiai temai buvo skirtas jo diplominis darbas, toliau ją nagrinėjo ir disertacijoje.

Vertingas mūsų senųjų raštų tyrinėjimas yra J.Kruopo studija apie Martyno Mažvydo kalbos slavizmus, kurioje trumpai aptariama lietuvių kalbos slavizmų istorija. Senosios lietuvių kalbos raštijos tyrinėtojams labai įdomus J.Kruopo straipsnis apie leksinius paralelizmus Mikalojaus Daukšos katekizmo kalboje.

Daug J.Kruopas prisidėjo ir prie svarbių mūsų raštijos paminklų skelbimo. Pirmiausia minėtinas knygos „Pirmoji lietuviška knyga“ (Kaunas, 1947) redagavimas ir leidimas. Jis ne tik redagavo šį puošnų 400 metų lietuviškos knygos jubiliejui skirtą leidinį, bet buvo ir jo iniciatorius, organizatorius. Leidinyje paskelbtas fotografuotinis ir meniškai perrašytas Martyno Mažvydo katekizmo tekstas, pateikiami įvairūs kalbiniai ir korektūriniai paaiškinimai. J.Kruopas buvo ir šiam jubiliejui skirto leidinio „Senoji lietuviška knyga“ vienas redaktorių.

J.Kruopo vadovaujamas kalbininkų kolektyvas parengė naują Danieliaus Kleino gramatikų leidimą – „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai“ (Vilnius, 1957). Prisidėjo J.Kruopas ir prie

Konstantino Sirvydo žodyno „Dictionarium trium linguarum“ naujo leidimo („Pirmasis lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius, 1979 (parengė Kazys Pakalka)) pasirodymo, prie „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijos“ (Vilnius, 1957) parengimo.

Kalbininkas paskelbė Simono Daukanto lenkų kalba parašytą rankraštį, kuriame aptariamos Lauryno Ivinskio kalendorių kalbos ypatybės.

Į lietuvių kalbotyros istoriją J.Kruopas pateko ir kaip vienas žymiausių leksikografų. Penkiolika metų jis vadovavo svarbiausio mūsų šimtmečio lituanistikos veikalo – akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ – rengimui. Už darbą prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ t. III–VI J.Kruopui kartu su kitais šį veikalą rengusiais leksikografais 1965 m. buvo skirta Lietuvos valstybinė premija.

Kitas J.Kruopo, kaip leksikografo, didelis nuopelnas lietuvių kalbotyrai – „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ išleidimas – jis vadovavo žodyno leidybai.

Labai reikšminga J.Kruopo pedagoginė veikla. Jo rūpestinga globa padėjo išaugti ne vienam žymiam lietuvių kalbos tyrėjui.

Parengta pagal Algirdo Sabaliausko publikaciją

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras