Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Kur ir kaip labiausiai derėtų įamžinti Tauragės šimtuko pavardes?

 Rezultatai

Jonas Spudulis: „Lietuvos be lietuvių kalbos negali būti“(0)

2018-09-06 08:23

Jonas Spudulis

Jonas Spudulis, gydytojas, aušrininkas, kalbininkas, draudžiamos spaudos organizatorius ir bendradarbis, lietuvių kalbos aritmetikos ir gramatikos terminų kūrėjas, nors trumpai, bet prisilietė ir prie Tauragės. Tad verta iš viešoje erdvėje ir viešosios bibliotekos kraštotyros fondų rastos medžiagos sudėlioti šio iškilaus žmogaus gyvenimo mozaiką. Nedidelę, bet galbūt kai ką paskatinsiančią giliau pasidomėti šio žmogaus gyvenimo istorija. O ypač meile gimtajai kalbai. Matyt, ne veltui jo žodžiai „Lietuvos be lietuvių kalbos negali būti“ virto sentencija.

Gydytojas ir kalbininkas

Jonas Spudulis gimė 1860 m. sausio 7-ąją Pašvinėje, Šiaulių rajone, mirė 1920 m. liepos 6-ąją Tauragėje. Mūsų mieste jo vardu pavadinta gatvė, pirmoji važiuojant Žaliąja gatve tolyn nuo miesto.

Pradinį mokslą J.Spudulis išėjo namuose. 1881 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Labai mėgo kalbas ir ypač domėjosi savo gimtąja kalba, kurios dar gimnazijoje mokydamasis pradėjo savarankiškai mokytis. Tuo metu gerai išmokti lietuvių kalbą buvo nelengva, nes ją dėstė tik Kauno dvasinėje seminarijoje. Jaunuolis susirašinėjo su seminarijos auklėtiniais literatais. Tuomet lietuvių kalbą seminarijoje dėstė poetas Antanas Baranauskas. 

Maskvos universitete J.Spudulis studijavo mediciną. Ten susidraugavo su Jonu Šliūpu ir mėgino įsteigti filologijos draugiją, tačiau caro valdžia neleido. Bandė gauti leidimą spausdinti Vilniuje savaitraštį „Mūsų amžius“, 1882 m. buvo paruošęs net „Ūkininko kalendorių“, tačiau ir to negalėjo išspausdinti.

Vasaros atostogų metu važinėdavo po kaimus ir mokė istorijos, tyrinėjo ir aprašė gimtąją Kurtuvėnų tarmę. 1885-aisiais baigė Peterburgo karo medicinos akademiją. Gyvendamas Peterburge įstojo į lietuvių studentų būrelį. 1885 m. išleido hektografuotą laikraštėlį „Žinių nešėjas“ (išėjo 10 numerių).

Dirbo gydytoju Taškente, Samarkande (Uzbekija), Sankt Peterburge (Rusija), Šiauliuose, Tauragėje. 1893 m. Sankt Peterburge apgynė medicinos daktaro disertaciją. Maskvoje lietuvių kalbos klausimus svarstė studentų būreliuose, susirašinėjo su Kauno klierikais.

Pirmasis aritmetikos uždavinynas lietuvių kalba 

Prisidėjo prie Antano Juškos žodyno leidimo. Pats rinko duomenis lietuvių kalbos žodynui. Už Kurtuvėnų šnektos aprašą buvo apdovanotas Rusijos geografų draugijos specialiu medaliu.
 Apie 1882 m. susidarė savitą rašybą: vartojo uo, ie, sz, cz, w, i, nevartojo ł. Antra jo mėgiama lituanistikos mokslo kryptis buvo lietuviškų vietovardžių ir pavardžių tyrinėjimas. Tą darbą jis labai mėgęs ir surinkęs daug medžiagos, kurią 1900 m. išspausdino žurnale „Žinyčia“.

J.Spudulis, be gydytojo darbo, rūpinosi lietuvių kalba ne tik gyvendamas Lietuvoje, bet ir Turkistane, Rusijoje. Daug rašė į tuometinius žurnalus. Rašė ir į rusiškus leidinius, įrodinėdamas lietuvių kalbos reikalingumą ir svarbumą mokslui. Buvo „Aušros“ (1883–1885), „Varpo“ (1896), „Žinyčios“ (1900) bendradarbis.

J.Spudulis domėjosi ir matematika, kurią mėgo dar būdamas gimnazistas. Jis kartu su Povilu Matulioniu 1885 m. išleido J.Gailučio slapyvardžiu pasirašytą pirmąjį aritmetikos uždavinyną lietuvių kalba „Užduotynas“.
 Gydytojas ir kalbininkas labai mėgo ir muziką, gerai griežė smuiku, kurių ne vieną pats sumeistravo. 

Iš J.Spudulio sesers prisiminimų

Kaip teigiama 1936 m. surašytuose J.Spudulio sesers Rozalijos Kurkauskienės prisiminimuose, grįžęs Lietuvon 1911 m. J.Spudulis apsigyvenęs Šiauliuose. Jau gaudamas pensiją, J.Spudulis norėdamas rinkti žodžius gydė žmones ir buvo mėgiamas, nes su ligoniais kalbėdavęs valandų valandas, teiraudamasis ne tik apie ligonio sveikatą, iškamantinėdavęs, kur jis gyvena, ką turi, kokios bėdos spaudžia. Kalbėdavęs J.Spudulis su ligoniu ir vis užrašinėdavęs žodžius. Ligonis manydavęs, kad daktaras jo ligas surašinėja, ir išeidavo labai patenkintas. Kitas po tokio pašnekesio nebejausdavęs reikalo ir vaistų pirkti.

Per Pirmąjį pasaulinį karą J.Spudulis pasitraukė iš Šiaulių, palikdamas viską, net brangiausią savo turtą – lietuvių kalbos žodyną, su kuriuo jis lyg „sušliūbavotas“ niekur ir niekuomet nesiskyręs. Žodynas likęs Šiauliuose didelėje žalioje skrynioje ir keliose medinėse dėžėse. Skrynia ir dėžės buvusios prikrautos dėžučių nuo tabokos ir papirosų, kuriose buvę sudėti kortelėse surašyti žodžiai.

Per kautynes ties Šiauliais sudegę namai, kuriuose gyveno J.Spudulis.

Po karo Lietuvon J.Spudulis sugrįžęs 1918 m. vasarą, buvęs sunykęs, nebe į žmogų panašus. J.Spudulis ėmęsis gydytojo praktikos, bet buvęs labai išvargęs ir dvasia prislėgtas dėl žuvusio žodyno. Ėmęs iš naujo rinkti lietuvių kalbos žodžius ir rinkęs juos iki pat mirties.

1919 m. atvyko į Tauragę apskrities gydytojo tarnybon. Tauragėje susirgęs dėmėtąja šiltine ir miręs 1920 m. liepos 6-ąją. Sergantį brolį slaugiusi R.Kurkauskienė. Krizė buvusi praėjusi ir sesuo grįžusi į Šiaulius. Tą pačią naktį gavusi telegramą, kad brolis mirė. Nuvykusi Tauragės ligoninėn, kur buvo J.Spudulio butas, sesuo radusi atliktą dezinfekciją. Vienoje dėžėje su knygomis sesuo radusi dėžučių, pridėtų kortelių su žodžiais. Toje dėžėje buvę ir J.Spuduliui rašytų laiškų.

Parengė Raimonda Alysienė

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras