Prisiminimų sūkury – tilto sprogimas(1)
Antanas Burba didžiuojasi savo broliu kunigu, kurį karo audros nubloškė iš namų, sako, kad apie jį ne kartą rašė pasaulio spauda.
Skambutis į „Tauragės kurjerio“ redakciją privertė vėl prisiminti tauragiškiams skaudžius ir senus įvykius. Aštuoniasdešimt trejų metų Butkelių gyventojas Antanas Burba iki šiol gyvena prisiminimais. Pasakodamas apie vaikystės dienas senolis ir ašarą nubraukia.
|
|
|
|
Tauragėje – nuo 1927-ųjų
1941-ųjų birželio 22-osios rytas visam gyvenimui liks Antanui atmintyje. Jis pasakoja, kad dar saulei nepatekėjus ėmę stipriai grumėti.
– Žinojom, kad bus karas, aplinka išdavė, matėm, kad mieste padaugėjo rusų karo technikos. Vienas kareivis mano tėvą iš vakaro įspėjo, kad karas turbūt kils rytoj. Todėl gyvulių tą vakarą į tvartą nevarėme, ant lauko palikome. Kai išgirdome pirmuosius karo dundesius, išsigandom baisiai, poterius suklupom kalbėti, – Antanas sako, kad ne tik gyvulius, bet ir kitą namų turtą iš namų birželio 21-osios vakarą išnešė, į vežimą sukrovė ir lauke paliko.
Burbų šeima tuomet gyveno prie pat Jūros tilto, toje vietoje, kur šiandien kelias į Tarailių gyvenvietę suka. Sako, pats savo akimis matęs išvakarėse ant tilto sukrautas medines dėžes.
– Tuomet nesupratome, kad tose dėžėse gali būti sprogmenys. Tik kai pirmosiomis karo valandomis tiltas sprogo, man į galvą toptelėjo mintis, kad rusai tiltą susprogdino, – pasak Antano, akimirkos, kurias teko išgyventi pirmosiomis karo dienomis, šių dienų žmogui vargiai suprantamos.
Sprogimo metu Jūros tiltas, pasak A.Burbos, skilo į dvi dalis. Esą viena, Lauksargių pusės dalis, pakilo ir nusileido, antroji dalis išlakstė į šipulius, sprogimo banga tilto gabalus išmėtė po apylinkę.
– Jums turbūt sunku įsivaizduoti, ką mes tada pergyvenom, ne tik aš tą vaizdą mačiau, – sako Antanas.
Pasak senolio, kai tiltas susprogo, vokiečiai per Jūrą suguldė pontonines valtis ir jomis persikėlė į miestą.
Nori palikti teisingus prisiminimus
Savo prisiminimais Antanas tikina norįs paneigti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo skaitytojams pateiktus duomenis, kad sovietų kariai Tauragės tilto nesusprogdino, esą jį sunaikino jau antroje karo pusėje iš šalies traukdamiesi vokiečiai. Senolis tikina norįs, kol dar gyvas, palikti savo prisiminimus visuomenei, kad jaunimas žinotų, kokia tikroji mūsų krašto istorija. Sako, ir pats amžiną atilsį režisieriaus Antano Naraškevičiaus paskatintas prisiminus rašęs, tik niekam jų parodyti nedrįstąs, mat nesąs labai raštingas.
Ilgai dar kalbėjomės. Antanas pasidžiaugė, kad karą išgyveno visi devyni broliai ir seserys. Tiesa, ne vieną jų karo audros nubloškė į svečias šalis. Antanas mena, kad traukdamiesi vokiečiai ne vienam tauragiškiui siūlė bėgti kartu į Vokietiją, ne vienas esą susigundęs – mat labai ateinančios rusų valdžios bijoję.
– Visada čia, toje pat vietoje gyvenau. Nors žmoną iš Eržvilko parsivežiau, ji Tauragėje priprato, pamilo mano kraštą, – Antanas sako jau sulaukęs aštuonių anūkų ir trijų proanūkių, ketvirtas esąs pakeliui į pasaulį.
Dokumentų neišliko
Tauragės paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas „Tauragės kurjeriui“ pripažino, kad nėra tikras savo turimais duomenimis, jog Tauragės Vytauto Didžiojo tilto sovietų kariai Antrojo pasaulinio karo pradžioje susprogdinti nespėjo.
– Esu girdėjęs apie medines dėžes, karo išvakarėse sukrautas ant tilto, tačiau šimtu procentų to man niekas nepatvirtino, – „Tauragės kurjeriui“ sakė E.Mažrimas.
Pasak specialisto, jokių rašytinių šaltinių apie Tauragės tilto likimą Antrojo pasaulinio karo metais išlikę nėra, kaip nėra ir fotografuotų liudijimų, o daugumos šiuos įvykius galėjusių matyti žmonių jau nebėra tarp gyvųjų.
