Mitus griaunančios dvynukės ir trynukai(4)

Išskirtinė šventė

Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijai šie metai išskirtiniai. Mat gimnazijos 66-ąją laidą baigė net dvi neeilinių šeimų atžalos. Kelnerių šeima per atestatų įteikimo šventę sveikino gimnaziją baigusias savo atžalas – dvynukes Vilmą ir Aliną, Valančių šeimyna savo trejetuką – seseris Karoliną ir Kristiną ir jų brolį Donatą. „Tauragės kurjeris“ negalėjo nesusitikti su išskirtiniais jaunuoliais ir pasidomėti, koks gi jausmas turėti savo dvynį.

Nepanašios dvynės

Vizualinių panašumų tarp dvynukių Alinos ir Vilmos Kelneryčių įžvelgti sunku. Tačiau, merginų teigimu, pasitaikydavo atvejų, kad seseris mokytojai vis dėlto maišydavo.

– Kiti mus laikydavo pusseserėmis, nes išorinio panašumo turime nedaug, o pavardės tokios pat, – sako sesės.

Tiesa, vienas merginas itin siejantis bruožas – balso tembras – labai panašus, tad nepakėlus akių sunku suprasti, kuri kalba. Merginos šeimoje – ne vienintelės atžalos, dvynukės turi ir vyresniąją seserį.

– Aš penkiolika minučių vyresnė už Vilmą, – šmaikštaudama suskumba pridurti Alina.

Anot Alinos, šis argumentas jai visada padeda seseriškų ginčų metu.

Devyniolikmetės pasakoja, jog mama iki pat nėštumo pabaigos nežinojo, kad jos laukia dvigubas džiaugsmas. Gruodžio mėnesį tėveliams buvo įteikta netikėta dovana – dvi mergytės vietoj žadėto vieno didelio kūdikio.

Pasak sesučių, didelė tarpusavio konkurencija neatsiejama nuo jų kasdienybės.

– Kur tik įmanoma, ten ir konkuruojame. Vienai visada norisi būti geresnei, o kitai nevalia atsilikti, – juokiasi jos.

Merginų teigimu, konkurencija – ne tik minusas, bet ir pliusas, skatinantis nuolatos pasitempti.

Mitą, kad dvynukai jaučia įvairius ekstrasensiškus pojūčius seserys nedvejodamos neigia. Kai vienai iš jų ką nors skauda ar tiesiog liūdna, kita to nejaučianti.

– Tiesa, būna kartais taip, kad vienai pravirkus pradeda verkti ir kita, bet tik todėl, kad matome vieną kitą tuo momentu, – sako Alina.

Studijos skirtinguose miestuose

Ilgiausias laiko tarpas, kurį merginoms teko išsiskirti ir būti atskirai, – savaitė.

– Vilma savaitę gulėjo ligoninėje, bet man tikrai nieko neskaudėjo, – juokiasi Alina.

– Pamatysim, kaip seksis būti atskirai, kai rudenį išvažiuosim studijuoti į skirtingus miestus. Tada ir pažiūrėsim, kokios iš tiesų mes dvynės, – priduria Vilma.

Merginos mokslus tęsti ketina skirtinguose miestuose: viena rinkosi studijas Vilniuje, kita – Kaune. Kol kas liko tik sulaukti stojimo rezultatų, kurie parodys, ar dvynukės išsiskirs jau šį rudenį.

– Ne pačios bėgame viena nuo kitos, tiesiog rinkomės specialybes pagal išlaikytų egzaminų rezultatus. Natūralu, kad kažkada reikės išsiskirti, juk visą gyvenimą kartu negyvensime, – retoriškai klausia Vilma.

Būti dviese naudinga

Merginos prasitaria, kad per visus dvylika mokslo metų pasitaikydavo, kad namų darbus ruošti tekdavo tik vienai iš seserų.

– Būdavo ir taip, kad viena paruošia namų darbus, o kita tik nusirašo. Tačiau daug dažniau klausinėdavome viena kitos, ką ir kaip esame išmokusios, – apie pagalbą pasakoja sesės.

Vieną kartą dvynukės nusprendė pasinaudoti savo panašumu ir apgauti aplinkinius susikeisdamos vietomis, tačiau sumanymas nepavyko.

– Vieną rytą, prieš eidama į mokyklą užsidėjau Alinos akinius, susirišau plaukus taip, kaip rišdavosi ji. Deja, nieko neišėjo. Vos galėjau paeiti su tais akiniisi ant nosies – jie man buvo gerokai per stiprūs. Tai buvo vienintelis ir paskutinis mūsų bandymas kažką apgauti. Nuolat skaitydavome, kad dvyniai susikeisdami vietomis bando apgauti aplinkinius, tad užsimanėme ir mes, – juokiasi Vilma.

Vaikystėje mama Aliną ir Vilmą rengdavo vienodais drabužiais, tik spalvas parinkdavo kitas.

– Mes to labai nemėgdavome, itin daug sunkumų kildavo, kai reikėdavo atskirti, kuris kurios drabužis. Labai norėdavosi turėti kažką savo, tad drabužius netgi žymėdavome, kad nesumaišytume. Tačiau net ir dabar norėdamos pašmaikštauti kartais įsigyjame vienodų drabužių. Bet toks mūsų bandymas daugeliui tik kelia juoką. Nepažįstami mano, kad mes geros draugės, sumaniusios vilkėti vienodus drabužius, – šypsosi Alina su Vilma.

Panašumų – daug

Kur kas daugiau išorinių panašumų turi Valančių šeimos trynukai, šiemet irgi baigę gimnaziją. Į Karoliną ir Kristiną turi gerai įsižiūrėti, kad atskirtum, kuri yra kuri. Daug panašių bruožų turi ir vyriausiasis brolis Donatas. Žinoma, vyresnis vos keliomis minutėmis. Pokalbiui su trynukais prie jų prisijungia ir jų šaunioji mama.

– Labai ilgai nežinojome, kad turėsime tris mažylius. Pačioje nėštumo pradžioje man žadėjo, kad bus vienas, vėliau kilo įtarimas, kad yra ir antras, o galiausiai sužinojau, kad laukiuosi viso trejetuko. Tačiau iki pat galo buvau naivi ir netikėjau, – sakė besišypsanti mama Ramutė.

Dabar mama tik juokauja, kad Donato sukurtoje šeimoje vieną gražią dieną gims ketvertukas. Mat trynukų tėčio šeimoje yra buvę dvynukų.

Valančių šeimynoje trejetuko atžalos – vieninteliai vaikai, o sesės vieningai sutinka, kad tai vienintelis minusas augti trejetuke – nebėra nei vyresnių, nei jaunesnių brolių ar seserų.

– Giminėms lankyti trejetuką itin brangu, – šypsosi mama, paklausta apie pliusus ir minusus gimti tą pačią dieną.

Trynukai, kaip ir anksčiau kalbintos dvynukės, mano, kad jie turi daugiau skirtumų nei panašumų.

– Mes su Karolina galbūt turime daugiau panašumų, lyginant su Donatu. Žinoma, ne vizualinių, kurie ir taip akivaizdūs, – juokiasi Kristina.

– Pagrindinis mūsų skirtumas tas, kad aš su sesėmis pykstuosi dažnai, o jos tarpusavyje labai retai, – sako Donatas.

– Tikra tiesa, kad mes visada susivienijame prieš Donatą, tačiau jis jau pripratęs, – švelniai atkerta Kristina.

Trynukų mama sako, kad tarpusavio nesutarimai tarp vaikų prasidėjo kartu su paauglyste, iki tol jokių ginčų nekildavo. Bet ir pastarieji nebuvo rimti.

Išsiskirti nenori

Paklausti, ar nejaučia juos jungiančio ryšio, trynukai kaip ir dvynukės, atsako neigiamai.

– Kai matom, kad kažkuriam liūdna, ir kitiems nesmagu. Gal dar to nespėjome pajusti, nes nuolat esame kartu, – vieningai sako jaunuoliai.

Savo panašumo privalumu sesėms Karolinai ir Kristinai pasimėgauti apsikeičiant vietomis taip pat neteko.

– Mus visada visi atskirdavo. Net nebuvo ko apgaudinėti, – sako Kristina.

– Nesakykit, mokykloje jūsų neskyrė. Tik jūs neįsivaizduodavote, kad mokytojams nėra taip lengva jus atskirti, – dukroms prieštarauja mama.

– Kad ir kaip būtų, niekada nemelavom, – priduria Kristina.

Namų darbais trynukai sako irgi nesidalindavę, visada kiekvienas savo ruošė savarankiškai. Dabar, baigęs mokyklą, visas trejetukas mokslus ketina tęsti Klaipėdoje.

– Bent iš pradžių išsiskirti dar nenorime, tačiau Donatas jau norėtų būti vienas, – pripažįsta sesės.

Trejetukui besiruošiant palikti namus daugiausia liūdesio kyla močiutei, mat ji jų laukdavo kasdien grįžtančių iš mokyklos. Namuose nuo rudens įsivyraus tyla, tai močiutei ir kelia daugiausiai nerimo. Donatas juokauja, kad teks ir močiutę vežtis kartu į mokslus.

Problemų nekėlė

Nuo trejų metų visi Valančių šeimos vaikai lankė darželį.

– Nuo pat gimimo jie trise – nuolat turėjo dalintis jiems skiriamą dėmesį, darželį irgi lankė kartu, manau, tai juos ir padarė itin savarankiškus, – svarstė Ramutė.

Mama prisimena, kad vieną kartą vaikams susirgus jie visi keturi gulėjo ligoninėje.

Dabar trejetukas mamą laiko savo drauge.

– Ji mums labiau draugė, tik Donatui galbūt daugiau mama, – juokiasi merginos.

Vienodiems drabužiams – ne

Vaikystėje sesės vilkėdavo arba vienodus, arba panašius drabužius ir tai, žinoma, joms nelabai patikdavo.

– Gal nuo kokios aštuntos klasės vis labiau užsimanydavome vienodų drabužių. Tad jei tik pasitaikydavo kokia šventė, stengdavomės puoštis vienodais drabužiais. Bet išleistuvių šventė buvo paskutinis kartas, kai nusprendėme vilkėti vienodas sukneles, – pokalbį baigia besišypsanti Kristina.