Danijoje mokslus kremtanti tauragiškė: „Lietuviška mokykla mane užgrūdino“(6) 

Kalbą „subrandino“ kaip kūdikį – per 9 mėnesius

Raimonda su šypsena prisimena savo pirmąją kelionę į Daniją. Pirmuosius daniškus, vėliau kasdiene kalba tapusius žodžius mokėsi traukinyje.

– Sėdėjau perone su mama, netoliese kitas keleivis, nepažįstamas dėdė. Daniškai kartojau kompaktinėje mokomojoje plokštelėje girdėtas frazes: „kur traukinių stotis; gal matėte mano lagaminus; kur čia tualetas; kur vaistinė“. Pajutau, kad tas danas žiūri į mane ir šypsosi, – pasakojo Raimonda.

Jau kitą dieną naujaisiais namais tapusiame Helsingiore (Šiaurinėje Danijos dalyje) Raimonda ėmė lankyti „Nordvestskole“ (vert.: Šiaurės vakarų mokykla). „Internacionalinė klasė“, kurią ji lankė, buvo skirta į Daniją atvykusiems gyventi kitataučiams, norintiems išmokti danų kalbą. Joje mokėsi bendraamžiai iš įvairiausių šalių: Tailando, Turkijos, Irako, Japonijos, Pakistano ir kitų. Pirmieji metai Danijoje Raimondai nebuvo labai sunkūs, nes klasėje ji susipažino su lietuvaite Karolina. Mergaitės tapo draugėmis. Raimondos pasakojimu, abi dažnai „gaudavo barti“, mat per pamokas mėgdavo tarpusavyje lietuviškai šnekučiuotis. Lietuvaitės lankydavo viena kitą namuose, kartu leisdavo laisvalaikį. Parodžiusi pažangą ir per 9 mėnesius išmokusi kalbą Raimonda perkelta į danišką septintąją klasę, kitoje mokykloje. Šeštos klasės iš viso nelankė, nes mokytojų sprendimu ji buvo pakankamai pasirengusi tęsti mokslus nuo septintosios klasės.

Kaip danė, tik su akcentu

Po pirmųjų vasaros atostogų Danijoje pradėjusią lankyti tikrą danišką „Folkeskole“ (vert.: mokyklą) Raimondą užklupo pirmieji „paaugliški“ rūpesčiai – sunkumai pritapti tarp bendraamžių.

– Kai mano bendraklasiai mane pamatė, galvojo, kad esu danė, nes mano plaukai šviesūs, bet išgirdę mano akcentą buvo šokiruoti. Jiems buvau labai įdomi: tarsi danė, tačiau keistai tarianti daniškus žodžius. Lietuviškai tariau „o“, „r“ ir kitus garsus, – pasakojo Raimonda. – Tais pirmaisiais metais daniškoje klasėje man buvo labai sunku: mokykloje nebuvo nė vieno lietuvio, man buvo sunku suprasti, ką jie kalba, nes visi daniškai kalbėjo labai greitai. Nepavykdavo susirasti draugų, nes nesuprasdavau jų daniškų juokų, man buvo neįprastas jų žargonas

Teko priprasti dirbti grupelėse

– Kartais po pamokų verkdavau, nes jaučiausi vieniša. Danai visada mokėsi grupėse, vadinamose „gruppearbejde“, po 4 ar 2 mokinius, ir man sunkiai sekėsi prie to priprasti. Aš buvau įpratusi prie lietuviškos sistemos, kai mokomasi po vieną. Dažnai susiginčydavau su savo bendraklasiais, nes turėjau tvirtą savo nuomonę, – pasakojo Raimonda.

Po keleto mėnesių viskas pasikeitė į gerąją pusę, kai vieno projekto metu, dirbdama grupelėje, Raimonda artimai susidraugavo su mergina iš Šri Lankos Kyda ir turke Hava. Skirtingų tautybių (ir odos spalvos) merginos atrado daug bendro ir tapo geriausiomis draugėmis. Merginas vienijo tas pats humoro jausmas ir pomėgis šokti. Laisvalaikiu jos kurdavo sportinius ir „gatvės“ stiliaus šokius, su kuriais pasirodydavo mokyklos šventėse. Draugų ratas augo, merginos tapo populiarios tarp bendraamžių.

Mokytojams jokių „jūs“

Patyrus pripažinimą ir pagaliau „tapus sava“ Raimondai gyvenimas tapo mielesnis: „Kartais net laukdavau, kada savaitgalis pasibaigs, kad galėčiau grįžti atgal į mokyklą ir sutikti savo drauges“. Paauglė ne tik džiaugėsi nauja draugyste, bet ir pajuto, jog mokytis tapo malonu, nes mokymas ir mokymasis čia – visiškai kitoks ir, kaip sako Raimonda, nekeliantis streso.

– Į mokytojus nereikia kreiptis „jūs“ – tik „tu“. Su jais mes tarsi lygūs su lygiais, gali pasikalbėti ir pajuokauti. Mano bendraklasiai kartais išprašydavo mokytojų nupirkti mums ledų ir mes valgydavome juos per pamokas kartu su mokytojais. Klasėje mokomės 24 mokiniai, dažnai mus mokydavo po dvi mokytojas vienos pamokos metu ir mums niekada nereikėdavo pirkti savo sąsiuvinių, pratybų  ar vadovėlių – mes viską gaudavom už dyką, – pasakoja Raimonda.

Lygybė – savaime suprantama

Lygindama Lietuvos ir Danijos mokymosi sistemas, Raimonda nemaloniai prisimena kalnus užduodamų namų darbų, mokinių patyčias ir nelygybę tarp mokinių.

– Lietuvoje mokytojai buvo labai griežti ir dažnai turėdavo savo „numylėtinius“. Danijoje tokių dalykų nėra. Mokytojams visi mokiniai lygūs, jie draugiški su visais, nesvarbu, ar tu mokaisi dvejetais, ar renki dešimtukus. Ir mokytojai nekreipia dėmesio, iš kokios tu šeimos. Lietuvoje mokytojai žiūrėdavo su panieka į tuos mokinius, kurių tėvai, pavyzdžiui, buvo alkoholikai arba be išsilavinimo, mėgdavo tuos, kurie jiems dovanodavo brangias gėles, dovanas ir panašiai. Danijoje mokiniai niekada neduoda mokytojams gėlių. Mano mokytoja galvotų, kad esu keista, jei jai duočiau gėlių ar dovaną, – nusijuokė mergina.

Už danų kalbos egzaminą – 12

Nors ir neigiamais prisiminimais apie mokymąsi Lietuvoje besidalinanti Raimonda pripažįsta – „lietuviškas“ mokslas atnešė ir naudos:

– Trečiaisiais savo mokymosi Danijoje metais teko laikyti danų kalbos egzaminą žodžiu. Labai jaudinausi ir daug mokiausi. Už tiek baimės kėlusį egzaminą gavau 12 ir buvau vienintelė klasėje, gavusi patį aukščiausią balą, tačiau ne danė, – prisiminimais dalijosi Raimonda. – Labai džiaugiausi ir mano mokytojai buvo labai nustebę, kad man geriau sekėsi už danus. Lietuviška mokykla mane užgrūdino.

12 Danijos vertinimo sistemoje yra aukščiausias iš galimų balų. Iš viso jų yra septyni: 12 (pradedant nuo aukščiausiojo) 10, 7, 4, 02, 00 ir -3. Pastarieji du pažymiai – neigiami.

Trylika klasių

Anot Raimondos, ką veiksi gyvenime, renkiesi po devintos klasės. Mat dešimtuosius mokslo metus gali rinktis siekti mokslo arba konkrečios profesijos.

– Danijoje mokslai trunka 13 arba 12 metų, bet jei nenori eiti į 10 klasę, gali neiti, tai „savanoriška“ klasė, tu gali pats nuspręsti, kur nori eiti po 9 klasių – į gimnaziją ar į kokią kitą mokyklą pagal savo apskritį. Gali rinktis mokyklą pagal norimą specialybę, jei žinai, kuo nori būti. Pavyzdžiui, norinčios būti slaugėmis eina į slaugių mokyklą, kirpėjai – į kirpėjų ir taip toliau, – pasakojo šiemet devynioliktąjį gimtadienį švęsianti Raimonda.

Ji po „folkeskole“ (panašiai kaip lietuviška pagrindinė, tik iki 10 klasės) rinkosi lankyti mokyklą, kurioje vien dešimtos klasės, o po jos – vieną prestižiškiausių Helsingioro gimnazijų „STX“.

Anot Raimondos, į šią gimnaziją patenka tik besimokantys gerais pažymiais, tvirtai mokantys danų kalbą ir netingintys ruošti namų darbų.

– Manau, daugelis mano bendramokslių mokosi ne dėl gero pažymio ir ne dėl to, kad baigtų tą gimnaziją, kurios norėjo tėvai. Gera suvokti, kad žinai daugiau, gera, kai gali paaiškinti tai, kas vyksta aplink, ir išmoksti vertinti gyvenimą kritiškai. Po dvejų metų gimnazijoje jaučiuosi kaip naujas žmogus, – kalbėjo dvyliktą klasę baigusi mergina.