Albina Senkuvienė – apie jaunystę, meilę ir darbą(10)
Mes - „Versmės“ gimnazijos direktorės Albinos Senkuvienės kabinete. Pasisveikiname, ji maloniai nusišypso ir pasiūlo prisėsti. Kai tarėmės dėl interviu, direktorė buvo minėjusi, kad penktadienis - jai pati sunkiausia savaitės diena, todėl nuraminusios, jog ilgai nekankinsim, su didžiuliu smalsumu pradėjome kamantinėti šią iš pirmo žvilgsnio griežtą, tačiau iš tikrųjų labai linksmą ir malonią moterį.
- Kokia Jūs? Kokia buvote paauglė? Kaip sekėsi mokykloje?
- Aišku, jūsų kartai sunku įsivaizduoti mūsų kartos gyvenimą, nes mes gyvenome diktatūros laikais. Buvau ne iš smarkiųjų, nors dalyvavau mokyklos aktyvo veikloje. Mokinė buvau vidutinio stropumo, namuose, apsidėjusi vadovėliais, slėpdavau romanus.
- Bėgdavote iš pamokų?
- Buvo visko, net ir pabėgimų...
- Mėgdavote krėsti šunybes?
- Mokykloje ne, bet gatvėje taip (šypsosi – aut.), nes nuo pat mažų dienų vadovavau visiems gatvės vaikams. Buvo aišku, kad turiu tapti mokytoja.
- Kas lėmė, kad tapote būtent istorijos mokytoja? Gal visada to norėjote?
- Tiesą sakant, visada norėjau studijuoti anglų kalbą, tačiau tuo metu vyko didelis konkursas stojant į pedagoginį institutą, todėl pabijojau, kad neįstosiu, ir pasirinkau istoriją. Ai, dar norėjau studijuoti kūno kultūrą, tačiau čia jau visai kitas anekdotas...
- Minėjote, kad mėgote skaityti romanus. Kada Jūs pati patyrėte pirmąją meilę?
- Pirmą kartą įsimylėjau būdama penktokė. Na, o paskui, dešimtoje klasėje, pamilau tokį vienuoliktoką, tačiau jam buvo nusispjaut į mane, taigi ta meilė tuo ir baigėsi...
Nenorėdamos atgaivinti liūdnų prisiminimų ir palikdamos šį klausimą ramybėje puolėme domėtis apie vakarėlius :)
- Ar mėgdavote vakarėlius? Ar dažnai lankydavotės juose, o gal buvote namisėda?
- Žinoma mėgdavau ir dažnai lankydavausi. Tiesa, galėdavau būti tik iki dešimtos valandos. Tokia tvarka buvo „mūsų laikais“.
- O kaip manote – kokios nuomonės apie Jus gimnazijos mokiniai?
- Įvairiai turbūt mano (susimąsto – aut.). Bet, tiesa, aš ir pati palandau po internetą ir paskaitau. Būna ir gražių atsiliepimų, ir kritikos. Tai natūralu. Taip ir turi būti. Kritiką priimu ramiai. Jei esu kritikuojama, vadinasi, kažkas nėra gerai, yra problema, kurią reikia spręsti.
- Koks Jūsų kredo?
- Yra tokia kinų patarlė, kažkur net užsirašiusi turiu, ji ir yra mano gyvenimo kredo: „Ne stebuklas skraidyti ore ar eiti vandeniu. Stebuklas - gyventi Žemėje“. Gyventi reikia realiame pasaulyje ir daryti tai, ką turi daryti.
Direktorė baigė cituoti, o mes dar minutėlę sėdėjome išsprogusiomis akimis, nes girdėjome šią patarlę pirmą kartą, bet tikrai ne paskutinį, neįsiminti tokių svarių žodžių būtų didelė klaida. Padėkojusios už interviu, daugiau nebegaišinome. Visgi penktadienis, prasideda savaitgalis, o poilsio reikia ne tik mums – mokiniams – bet ir direktorei.
Albiną Senkuvienę kalbino Kamilė Bartkutė ir Justina Marozaitė
Gedimino Tamulyno nuotrauka
