Atestatų įteikimo šventė: jaudulys, mokyklinių metų ilgesys ir ateities planai(1) 

„Tauragės kurjerio“ inform. | info@kurjeris.lt

2015-07-14 13:36
Raimondos Alysienės nuotrauka

Atestatų atsiėmimo akimirkos laukia Žalgirių gimnazistai. Raimondos Alysienės nuotrauka

Egzaminų maratonas jau lyg ir primirštas, abiturientų rankose – atestatai. Tik „versmiškiai“ į savo didžiąją šventę susibėgs šeštadienį. Mokykliniai metai liks tik prisiminimuose, o ateityje – mokslai, darbai, šeima. 

Zita, Žygaičių gimnazija:

– Egzaminus tikėjausi išlaikyti geriau, tačiau jaudulys pakišo koją. Bet manau, kad per daug nusiminti neverta. Studijuosiu Klaipėdoje, nes šis miestas žavi savo aplinka. Pasirinkau grožio sritį, tik dar svarstau, rinktis grožio terapijos ar grožio industrijos verslo studijas. Šitą kryptį renkuosi, nes noriu ateityje dirbti grožio salone, tai mano sena svajonė ir tikslas, kurio siekiu. Kalbėdama per išleistuves paminėjau negalinti patikėti, jog jau baigiau mokyklą. Atrodo, kad taip neseniai nedrąsiai ėjau į 1-ąją klasę. Atestatas man visų pirma yra ženklas, kad prasideda naujas gyvenimo etapas, nauji potyriai ir išbandymai. Laikydami rankose šį dokumentą pradedame galvoti, jog nuo šiol viskas keičiasi.Įsimintiniausi mokyklinių metų momentai – išdaigos su bendraklasiais. Mano klasė buvo maža, todėl buvo labai artimi, draugai ir mokyklos suole, ir kieme. Niekada nepamiršiu kalėdinių žiburėlių, dovanų keitimosi. Kiekvieną dieną nutikdavo kažkas tokio, ką būtų galima laikyti atsiminimų skrynutėje. Geriausi mokyklos metai buvo 11 klasėje, tada viskas buvo taip paprasta ir dar visai nerūpestinga, kol atėjo laikas ir susivokiau, kad nebedaug liko iki paskutiniųjų metų. Esu labai laiminga, kad turėjau galimybę mokytis būtent šioje mokykloje, mažoje mokyklos bendruomenėje visada būdavo itin gera. Visada dalyvaudavau renginiuose, mėgdavau juos organizuoti. Toks komandinis darbas mokykloje teikdavo malonumą. Visus 12 metų dainuodama mokyklos chore supratau, kad šitas pomėgis man suteikia laimės jausmą.

 Kostas, Suaugusiųjų mokymo centras:

– Fotografuotis? Žinoma, bet tik su mylimiausia auklėtoja Audrone. Tai ji padarė viską, kad aš ir kiti mano bendraklasiai nenustotume vilties ir ūpo pasiekti to, kuo šiandien labai džiaugiamės gavę brandos atestatus. Į mokyklinį suolą sugrįžau po 10 metų. Buvau jaunas, kvailas, pasiblaškiau po pasaulį, 10 metų dirbau užsienyje – ir Anglijoje, ir Danijoje, ir kituose kraštuose. Per tą laiką susilaukiau sūnaus, atestatas rankose, belieka atšokti vestuves. Noriu pradėti profesinę karo tarnybą. Kelias aiškus – medicininė komisija, Rukla ir „Geležinis vilkas“. Noriu dirbti ir tarnauti Lietuvai. O metai, praleisti Suaugusiųjų mokymo centre – patys geriausi. Nemažai mokymo įstaigų teko pakeisti, tai drąsiai galiu teikti, kad šios mokyklos mokytojai patys nuostabiausi. Tik dėl jų didelio geranoriškumo, kantrybės ir pastangų šiandien džiaugiamės įveikę šį svarbų gyvenimo etapą. Mokykla davė labai daug – aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje, organizuojant renginius, vykdydami tarptautinį projektą su mokyklos bendruomenės atstovais pabuvojome Rumunijoje.

Sigita, Skaudvilės gimnazija:

 – Laikiau biologijos, istorijos, anglų ir lietuvių kalbos valstybinius ir dailės egzaminus. Sekėsi neblogai, rezultatais esu patenkinta. Studijuoti planuoju Lietuvoje, nes noriu visada būti netoli savo šeimos ir draugų. O atestatas rankose visų pirma kelia liūdesį ir nostalgiją prabėgusiems gražiausiems mokykliniams metams, o kartu ir nežinią, ir didelę atsakomybę. Niekada nepamiršiu savo pirmosios dienos mokykloje, pasirodymų scenoje, konkursų, lik‘ų, kelionių ir, žinoma, paskutinio skambučio bei išleistuvių vakaro. Renkuosi socialinių mokslų kryptį. Būčiau patenkinta įstojusi į politikos mokslus, o mieliausi miestai būtų Kaunas arba Vilnius. Svajoju apie tokį darbą, į kurį eičiau lyg į šventę.

Sigita Viliušytė, Žalgirių gimnazija:

– Mokyklos pabaigimas man asocijuojasi su naujomis galimybėmis, svajonių realizavimu ir neįkainojama patirtimi. Iš tiesų, neprisimenu, kas sukosi galvoje tuo metu, kai atsiėmiau atestatą, nes buvau labai susijaudinusi. Atšventėme mokslų baigimą su draugais Palangoje. Būtent jų, draugų, labiausiai ir ilgėsiuosi. Dėl kurių laikas gimnazijoje prabėgo tikrai greitai. Pasiilgsiu ir mylimiausios mokytojos – auklėtojos Sigitos Bartušienės. Labai šilta ir dėl auklėtinių atsidavusi asmenybė. Ko tikrai nepasiilgsiu, tai akimirkų, kai per dvi pamokas reikėdavo parašyti lietuvių kalbos rašinį. Pati egzaminų sesija praėjo gana gerai. Vieniems ji buvo sunkesnė, kitiems lengvesnė nei tikėtasi. Kaip žadu praleisti vasarą? Dirbti, bet tuo pačiu ir ilsėtis, nes nepavadinčiau darbu prižiūrėti aktyviuosius pusbroliukus. Apie studijas, žinoma, pagalvoju. Tačiau nesu užtikrinta, kur ir ką norėčiau studijuoti. Vaikystėje svajojau būti kirpėja, bankininke, dainininke. Šiuo metu linkstu į biomedicinos sritį. Iš studijų metų tikiuosi pasisemti patirties, kuri pravers gyvenime. Taip pat naujų pažinčių, daug gerų akimirkų ir, žinoma, nesunkių studijų.

Raimondas Juškys, Žalgirių gimnazija:

– Mokyklos baigimas – tai smagi šventė, visų dvylikos metu kulminacija. Sunkiai atsimenu akimirką, kai atsiėmiau brandos atestatą. Viskas įvyko taip greitai. Vėliau, kaip tik įmanoma galingai, atšventėme mokslų pabaigą „Karpynėje“. Iš mokyklos laikų pasiilgsiu draugų, auklėtojos Sigitos Bartušienės. Nors ji ir įkyriai prašydavo raščiukų, buvo gera. Nesiilgėsiu septintų pamokų ir valgyklos karbonadų. Prisipažinsiu, egzaminų sesija galėjo būti ir sėkmingesnė: vieni išbandymai buvo sunkesni, kiti lengvesni nei tikėjausi. Tačiau tai, manau, nesutrukdys pasiekti išsikelto tikslo – studijų užsienyje. Vasaros nedaug ir beliko. Pailsėsiu ir vyksiu į užsienį toliau mokytis. Žadu stoti į Olandiją. Bet siųsiu paraiškas ir į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Studijuodamas tikiuosi susipažinti su kitų tautybių žmonėmis, geriau išmokti anglų kalbą, sėkmingai įgyti profesiją bei ilgai ir laimingai gyventi.

Roberta Avramenko, Žalgirių gimnazija:

– Mokyklos baigimas man reiškia naują etapą. Tai svarbus momentas, nes vyksta jis tik vieną kartą gyvenime, ir pabrėžia tai, jog atsiskiriu nuo kažko, ką veikiau ištisus 12 metų. Kai atsiėmiau atestatą, jaučiau dvejopus jausmus: ir liūdesį, ir džiaugsmą. O kai man teko atsidėkoti visų abiturientų vardu, pratrūkau verkti, nes supratau, kad tai – pabaiga. Džiaugiausi tuo, jog tokią akimirką vilkėjau mamos suknelę. Ji spintoje gulėjo daugybę metų. Atsimenu, kai maža ją pamačiau, labai troškau vieną dieną užsivilkti. Labai ilgėsiuosi savo Ivs1 klasės. Pamenu, kai ją sudarė, manė, jog elgesiu būsime patys nepažangiausi. Bet greitai visi tapome kaip šeima. Egzaminų sesijos tikėjausi daug sunkesnės. Rezultatai – neblogi, bet save teisiu: galėjau daug geriau. Turiu patarimą būsimiems dvyliktokams: nebijokit, nėra ten taip baisu. Mano vasaros planai paprasti: liepos viduryje kelsiuosi į Vilnių, pradėsiu ten dirbti ir lauksiu stojamųjų rezultatų. Žadu studijuoti kūrybines industrijas arba politologiją VU arba VGTU. Šiuose universitetuose turiu draugų. Nuo pat vaikystės svajojau apie pramogų pasaulį, bet ne dėl to, kad tapčiau „žvaigžde“, o dėl to, jog norėjau kažką naujo atnešti į televiziją. Prasmingų laidų, serialų. Labai norėjau būti laidų režisiere. Galbūt tapsiu. Ar pasiilgsiu kokios mokytojos? Žinoma, visos jos buvo nuostabios, bet kelias prisiminsiu visą gyvenimą: auklėtoją Liną Bardzilauskienę, istorikes Ritą Miliškevičienę ir Kristiną Tiepelienę, lietuvių kalbos mokytoją Ritą Marcinkienę, geografijos mokytoją Genovaitę Straukienę.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras