Darbu užtarnautas pripažinimas(6)

Ragavo įvairaus darbo

Valentinas mokėsi Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Šaltinio“ pagrindinė mokykla). Tėvai gyveno sunkiai, stipriai taupė, nes ruošėsi butą pirkti, tad pabaigus devynias klases Valentino paklausė, ką žada toliau veikti: mokytis ar dirbti? Galimybės toliau mokytis buvo menkos, todėl Valentinas pasirinko darbą. Dirbo siuvykloje, įgijo klasifikuoto motoristo-siuvėjo specialybę. Vaikinas išmoko siūti ir drabužius, ir avalynę, nes metus praktikavosi pas batsiuvį. Po to perėjo dirbti į maisto pramonę, darbavosi stalių įmonėje, statybose, netgi vyko prekiauti į Rygą. Kiek vėliau įsidarbino autoservise.

Čia dirbant gimė idėja atnaujinti automobilių prietaisų skydelius. Šiam darbui reikia ypatingo kruopštumo. Valentinas atvirauja:

– Aš jau nuo mažens buvau krapštukas. Beveik aštuonerius metus išdirbau servise ardydamas ir surinkinėdamas automobilius. Šis darbas reikalavo didelio atidumo ir kruopštumo. Vieną dieną pagalvojau, kad turi pasisekti odą ant automobilio prietaisų skydelio užtempti. Pabandžiau.

Pirmas blynas prisvilo

Dirbdamas „Baltijos trasoje“ vyras darbavosi atnaujindamas vairus, dangtelius, bei kitokius mažmožius. Atvykęs klasės draugas pasiūlė pertraukti prietaisų skydelį laikančią panelę. Kaip pats sakė, kelias dienas aplink detalę ratais vaikščiojęs, po to pasakęs sau: „Užteks vaikščioti – imkis darbo“. Pirmas blynas, Valentino teigimu, išėjo šiek tiek prisvilęs.

– Dabar ima juokas, – pasakojo Valius, – o tada viskas atrodė kitaip. Tiesiog nežinojau, kaip daryti, o visas darbas buvo eksperimentu grįstas. Taip ir pradėjau.

Pirmasis automobilis, kurį Valentinas Mackevičius sutvarkė, buvo „Peugeot 406“. Būtent dirbdamas su šiuo automobiliu meistras kruopščiai mokėsi naujojo amato. Be klaidų neapsieita – užklijuotą odą teko nulupti, viską nuvalyti ir vėl perklijuoti iš naujo.

– Viskas – iš nepatyrimo. Šiandien tokių drastiškų priemonių nebereikėtų, – su pasitikėjimu pasakojo meistras.

Išmoko savarankiškai

Savo amatą amatininkas pradėjo eksperimentuodamas.

– Nieko panašaus nebuvau matęs. Ir iki šiol niekas man nėra rodęs, kaip atliekami panašūs darbai. Čia toks verslas – niekas veltui nerodys ir nemokys. Bijo konkurencijos. Pradėdamas tokius darbus nelabai žinosi, net iš kur medžiagų gauti, – pasakojo jis.

Valentinas ilgai ieškojo informacijos apie medžiagas internete. Iš žmonių atsitiktinai nugirdo, kad kažkur Kaune esanti parduotuvė, kurioje prekiaujama tam darbui tinkamomis dirbtinėmis odomis.

Susidomėjo ir rusai

Kalbant apie šių dienų perspektyvas, Valentinas didelių planų Lietuvoje nepuoselėja. Kalbai pasisukus apie ankstesnius laikus, meistras prisimena, kad tuomet darbo buvo sočiai.

– Dirbu jau trejus metus. Gerieji laikai buvo daug anksčiau. Negaliu skųstis, pakako darbo ir man, tačiau šiandien viskas yra beveik sustoję. Seniau vos ne kiekvienas automobilis, parvežtas iš Prancūzijos, buvo daužtas, su iššovusiomis oro pagalvėmis, tad darbo užtekdavo ir kėbulų meistrams, ir man. Uždarbis, aišku, buvo neblogas. Dabar visur – nuosmukis, – liūdnai konstatavo Valentinas.

Pasikeitus automobilių įvežimo tvarkai į Baltarusiją, Prancūzija nuo praėjusių metų daužtiems automobiliams nebeišduoda dokumentų. Parsivežus daužtą automobilį galima nebent dalimis jį išparduoti. Mažiau daužtų automobilių – mažiau darbo ir Valentinui.

– Turiu dar keletą klientų iš Maskvos ir Lenkijos. Jie atveža po keletą komplektų panelių. Taip ir verčiuosi, – pasakojo vyras.

Galvoja apie darbą Lenkijoje

Pasak meistro, jo paslaugos kainuoja nuo 400 iki 500 litų. Viskas priklauso nuo darbo sudėtingumo ir medžiagų kainos.

– Klientams atrodo, kad labai brangu. Tačiau vienas metras odos kainuoja 15–18 eurų, vienam automobiliui reikia dviejų metų, o kur dar glaistas, dažai, klijai, elektra – viskas brangiai kainuoja, o ir už darbą bent šiek tiek reikia gauti, – kalbėjo Valentinas.

Užklupęs sunkmetis verčia permąstyti ateities planus.

– Vyksiu į Lenkiją. Šalis didelė, ir darbų tokiam kaip aš daug. Kol kas ten negyvensiu, o tik susirinksiu detales, parsivešiu, sutvarkysiu ir vėl nuvešiu. Laikui bėgant žiūrėsiu, gal tenai ir apsistosiu, – mintimis dalijosi vyras.