Lauras Bielinis. Renaldo Malycho nuotrauka
Beveik kas savaitę mes galime aptikti bent vieną žinutę apie tai, kad Rusija ar Rusijos verslo atstovai, politikai, diplomatai ar finansinių struktūrų atstovai savo veiksmais sukelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei. Paskutinė tokia žinia – pranešimas apie tai, kad Rusijos pusė iš Kaliningrado srities pasiūlė Lietuvai visoje Neringos teritorijoje sukurti biosferos rezervatą. Skelbiama, kad tai sukels pavojų lietuviškajai Neringos pusei, nes pasiūlytasis variantas teikia mažiau gamtosaugos galimybių nei jau dabar yra nustatyta pagal galiojančius Lietuvos teisės aktus.
Suprantant visą galimo sprendimo atsakingumą, galimą naudą ir žalą, matyt, būtų tikslinga tęsti derybas ir pasiekti optimalų variantą Kuršių nerijai. Dabar gi mes, skelbdami pavojų, atmetame bet kokio dialogo galimybę arba sumažiname susikalbėjimo šansus. O susikalbėjimas labai reikalingas ne Lietuvai, o Kuršių nerijai, nes, be lietuviškosios pusės, kuri yra pakankamai saugiai sutvarkyta, yra rusiškoji, kuri turi minimalią apsaugą. Taigi susidariusioje situacijoje galime pasmerkti išnykimui retą gamtos kampelį, nors savo pusę ir labai puoselėtume.
Štai toks paskutinis pavyzdys, kuriame įtarumo bei nenoro išgirsti daug daugiau nei siekio gyventi kaimyniškai. Na, bet čia pakankamai politiškai neutralus, jei taip galima išsireikšti, pavyzdėlis. Kiti pavyzdžiai galėtų būti įvardinti tiesiog kaip grubus ir bet kokią racionalią politiką griaunantis atvejis. Mes ne kartą girdėjome frazę apie tai, kad rusų Ivanui neparduosime to ar ano, o su laiku tai atsidurdavo tikrai ne rusiškose, bet visiškai nepatikimose rankose. Na, o už tų nepardavimo procesų likdavo įtarimas, kad per triukšmą ir antirusiškas aistras mes nepastebėjome kažkokių nelegalių finansinių veiksmų, kad visi buvome apgauti.
Neginčysiu, Rusija labai dažnai yra nepatikimas partneris ir daug kur ji elgiasi ne taip, kaip būna numatyta tarptautiniuose susitarimuose, kad peržengdama ribas leidžia sau daug daugiau nei tai leistina civilizuotiems kraštams. Pavyzdys gali būti Rusijos ir Gruzijos karas, kai Rusija įvedė savo kariuomenę į kaimyninės šalies teritoriją ir atplėšė ją nuo Gruzijos.
Bet Lietuvoje, kurios santykiai su Rusija pakankamai sureguliuoti, kur egzistuoja įvairiapusė komunikacija tarp politinio bei ekonominio ar karinio elito, bet koks viešas įtarimų skleidimas turėtų būti traktuojamas kaip politinis provincialumas.
Bet gal tai nėra nežinojimo ar emocijų padarinys – kaltinti viskuo Rusiją, gal tai kryptingas ypatingos politinės strategijos vykdymas siekiant mobilizuoti tam tikrus gyventojų sluoksnius aplink konkrečias politines partijas ir jų lyderius. Juk rinkimai artėja, ir reikia gi kažkaip pritraukti rinkėją į savo pusę. Štai tada, manipuliuojant patriotiniais jausmais, sukeliant negatyvias emocijas, atrandant priešą – rinkėjas susiteks ir balsuos už tą partiją, kuri jį „saugo“ nuo labai pavojingų priešų?
Toli ieškoti nereikia, lenkų radikalai tokiu būdu sutelkė nemažas gerbėjų gretas prieš rinkimus, apkaltindami Lietuvą jų tautinės mažumos engimu.Teko daug paplušėti liberaliosioms Lenkijos ir Lietuvos jėgoms, kad perlenktų emocijas savo pusėn, o po rinkimų nuslopinti labai pavojingas priešpriešos bei nepasitikėjimo tendencijas abiejose šalyse. Ar ne taip pat gali atsitikti ir su rinkiminiu Rusijos vertimu ta baisybe, dėl kurios teks balsuoti nors ir už nevykusius, bet gelbstinčius nuo „priešo“ politikus?
