Politologas Lauras Bielinis
Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai profesines sąjungas įvardijo kaip susivienijimus, skirtus vadukų interesams ginti. Deja, dažnai profesinės sąjungos išties primena gerai suformuotas, nedideles siaurų interesų gynimo struktūras. Nesakau, kad priežastys visada yra tos pačios – kažkas organizavo aktyvesniuosius tam, kad būtų apginti konkretūs suinteresuotųjų vadų interesai, tačiau profesinių sąjungų judėjimas Lietuvoje yra toli nuo realaus dirbančiųjų interesų gynimo. Tiksliau, ta situacija, kurią šiandien mes regime profesinių sąjungų veikloje, nėra ta, kuri leistų teigti, kad profesinis judėjimas mūsų šalyje išsivystęs ir efektyvus.
Nors šioje sferoje regime pozityvių poslinkių, daugumoje įmonių profsąjungos dar silpnos. Priežastys kelios. Viena vertus, dažnas darbuotojas dar prisimena tarybinių laikų profesines sąjungas kaip nomenklatūriškai patogią sistemą daryti karjerą – šalia partinės bei administracinės. Tada profesinių sąjungų veikla iš esmės buvo tik atostogų ir sveikatos reabilitacijos organizavimas. Retas kuris atsimins darbinių santykių reguliavimo atvejus, ir tikrai nieks nepaminės aktyvaus darbdavių ir darbuotojų dialogo organizavimo per profsąjungas.
Bet šiandien turime visai kitą situaciją – darbo santykių reguliavimas dažnai yra vienpusiškas: darbdavys, remdamasis įstatymo galimybėmis, sukuria tokias darbo sąlygas, kurios naudingos tik jam. Darbuotojai lieka be paramos. Situacija vertintina kaip sudėtinga, kai organizuotam darbdaviui priešpastatomi suskaldyti, pavieniai darbuotojai be tinkamos teisinės bei profesinės paramos. Tokioje situacijoje darbuotojai visada bus pralaimintys. Taigi darbo organizavimo bei darbo sąlygų gerinimo problema lieka apleista, nes valstybė, darbo kontrolės struktūros visada bus tik dar vienas biurokratinis instrumentas, kurio veikla dažniau nukreipta į formalių, statistinių rezultatų deklaravimą nei į realių realios darbo vietos sąlygų optimizavimą.
Stebimi ir tokie atvejai, kai darbdaviai patys imasi organizuoti profesines sąjungas, nes tai leidžia jiems kontroliuoti neformalius darbuotojų interesus. Yra atvejų, kai susikūrus tikrai darbo interesus ginančiai profesinei sąjungai darbdaviai inicijuoja kitą profesinę sąjungą, kuri, konkuruodama su pirmąja, sukuria chaoso ir nevaldomumo situaciją, naudingą tik darbdaviams.
Matome ir politiškai angažuotas profsąjungas, kurios deklaruoja savo simpatijas vienai ar kitai politinei partijai. Nors tai geriau nei nieko, tačiau politinis priklausomumas vienam ar kitam politikos laukui neleidžia kitaip matantiems politiką darbuotojams įsitraukti į profesinių sąjungų judėjimą. Profsąjungos pavirsta partijų filialais.
Visais atvejais niekas nesukurs profesinių sąjungų iš viršaus. Šios struktūros turi ir gali susikurti tik tada, kai patys darbuotojai imasi iniciatyvos ir susigrupuoja tam, kad apgintų savo interesus santykiuose su darbdaviais. Bet čia reikalingas aktyvus, sąmoningas darbuotojų veikimas. Atsainus abejingumas ir nenoras ginti bendrą reikalą tampa pražūtingas. Taigi profesinės sąjungos tampa realiu darbuotojų pilietiškumo rodikliu. Ir kol nesuvoksime, kad darbo sąlygos priklauso ne tiek nuo geros valdžios ar darbdavių, kiek nuo mūsų aktyvaus dalyvavimo bei diskusijos su darbdaviais, tol turėsime dirbtines, netikras profesines sąjungas ir tol mūsų visuomenė bus tik pasyvių darbo „gyvulių“ sistema, valdoma vadų ir vadukų.
