Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(7)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-11-05 06:14

Porą mėnesių keliskart per savaitę praeidavau pro liuteronų bažnyčią ir Mažvydo progimnaziją – nerealų duetą. Restauruojama mokykla vis gražėjo. Jei ko ir trūko, tai tik aplinkybių, neleidusių mokyklai su tokiu vardu, istorija ir geografija tapti gimnazija.

Bet yra kaip yra. Pagaliau, kad ir ką sakytume, mokykloje svarbiausias dalykas yra ne pastatas, ne miestas ar kaimas, kuriame ji stovi ir, kad ir kaip būtų kartais nelengva su tokiu mąstymu sutikti, net ir ne mokytojai.

Mokykloje visais laikais svarbiausi buvo ir bus mokiniai. Mokyklos statomos ir išlaikomos ne dėl bendruomenių ir mokytojų, o dėl mokinių. Ką mes, lietuviai, pastaruoju metu linkę pamiršti. 

Todėl ir aš šiandien bandau įsivaizduoti tuos, kurie mokyklos slenkstį peržengs pirmąkart. Ko jiems ir kaip mokytis? Kokia profesija gali tiems vaikams garantuoti orų gyvenimą 2035-aisiais, kai jie pagal planą turėtų gauti universitetų diplomus?

Prieš 20 metų dar buvo galima daugmaž nuspėti, kad teisės, ekonomikos ir medicinos studijos duos duonos ir net su sviestu kartais. Šiandien tokių garantijų niekas nebegali duoti.

Technologijos keičiasi tokiu greičiu, kad gali taip atsitikti, jog tuo metu, kai šiandieniniai pirmokai turėtų baigti universitetą, išvis universiteto kaip tokio nebebus.

Tai kaip ir ko vaikams mokytis? Ko reiktų, kad pirmokai ir patektų į darbo rinką, ir net praėjus 25 metams po patekimo iš jos neišlėktų išcentrinės robotų ir kitų panašių jėgų veikiami?

Be abejo, tiems vaikams prireiks sėkmės. Gal net didesnės nei jų tėvams, išgyvenusiems XX a. paskutinįjį dešimtmetį su privatizacija ir gamyklų griūtimis, prekybos perkėlimu iš rytų į vakarus ir atsivėrimu pasauliui. Žinoma, reikės ir Dievo palaimos. Kaip visada ir visiems – nepriklausomai nuo tikėjimo.

"

Bet yra vienas dalykas, kuris nepriklauso nei nuo Dievo malonės, nei nuo fortūnos, o tik nuo paties vaiko pastangų. Tai užsienio kalbų mokėjimas.

Rimvydas Valatka

"

Bet yra vienas dalykas, kuris nepriklauso nei nuo Dievo malonės, nei nuo fortūnos, o tik nuo paties vaiko pastangų. Tai užsienio kalbų mokėjimas.

Kuo daugiau žmogus moka užsienio kalbų, tuo geresnis jo pritaikymas ir prisitaikymas rinkoje. Netekai mėgstamo darbo tėvynėj, gausi tokį pat Vokietijoje ar Prancūzijoje. Su sąlyga, jei gerai moki vokiečių ar prancūzų. O jei dar moki angliškai ir lenkiškai?

Pirmąkart tai akivaizdžiai pamačiau prieš 30 m. „Volvo“ gamykloje Geteborge. Inžinierius mums, dviem žurnalistams lietuviams, ekskursiją po gamyklą vedė dviem kalbomis. Man – prancūziškai, kolegai – vokiškai. Nes angliškai mes nemokėjom dar.

Antrąkart – praėjusią savaitę, kai mano bičiulis, kunigas Rolandas Makrickas buvo paskirtas Vatikano valstybės sekretoriumi. Jis – pirmasis ne italas šiame poste. Ar būtų jis gavęs tokį aukštą postą, jei ne tobulas kelių kalbų mokėjimas?  

Žinoma, ne. Taigi, jei šiandien galėčiau Bažnyčių gatvėje sutiktam pirmokui ką nors žmoniško pasakyti, pasakyčiau tik viena: mielas jaunas žmogau, kibk į kalbas. Ne tik anglų. Būtų gerai, kad per tuos 12 metų išmoktum bent tris. Tada būsi savo likimo kalvis.

Tą patį – jei galėčiau – norėčiau pasakyti ir pirmokų tėvams. Mokykitės kalbų. Juolab, kad  Bažnyčių gatvėje ką tik atidarytas Kalbų centras. Čia galima išmokti ne tik anglų, bet ir prancūzų, vokiečių, norvegų, ispanų, net japonų. Eikite ir mokykitės. Kiekviena kalba – lyg dar viena jūsų įgyta profesija. Raktas į jūsų laisvę. Moki žodį – žinai kelią.

Jei dar abejojate, pasižiūrėkite į „prancūzinius“. Jei jie nebūtų išmokę prancūziškai, ar galėtų daryti verslą su prancūzais? O jeigu jie sugebėjo, kodėl negalite jūs? Juo labiau – jūsų vaikai.  

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas rugsėjo 3-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras