Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(3)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-10-16 06:15

Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų Tauragė, jei dukart jos visos nebūtų nušlavę jau pirmosiomis pasaulinių karų dienomis. Melchioro Šemetos ir etmono Jonušo Radvilos, kuris prieš pat Tvaną gavo šį miestą, materialių pėdsakų rasti, žinoma, būtų naivu.

Užtat FK „Chelsea“ savininko, milijardieriaus Romano Abramovičiaus senelio Nachimo smuklė ir viešbutis, regis, stovėję kažkur čia Bažnyčių gatvėje, gal tebestovėtų. Jei tik sovietų valdžia, per baisiuosius 1941-ųjų 14-osios trėmimus, išvežusi Abramovičius į Komiją, šio buržuazinės Lietuvos palikimo nebūtų sumaniusi nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Tuo pačiu vagonu į Komiją buvo ištremtas ir 15-metis Leonas Gudelis. Tauragės plytinės savininko sūnus. Tėvas anoje Lietuvoje paties Smetonos apdovanotas Gedimino medaliu. Šioje Leonas tapo Tauragės garbės piliečiu.

Leoną Bažnyčių gatvėje prisimenu nuolat. Pirmiausia Leonas dar prieš gerus dvidešimt metų man išūžė visas ausis pasakojimais apie tarpukario Tauragę. Koks tai buvęs miestas! Trys plytinės ir keli limonado fabrikėliai, Žydų liaudies bankas ir progimnazija, sinagogos, kurių čia būta daugiau nei bažnyčių, 7-asis pėstininkų pulkas ir gražios lietuvės, jo klasiokės, o Leonas buvo itin smailas ant moterų, protingi žydai, išsirašantys laikraščius iš užsienio, Leono pasakojimuose stodavo kaip gyvi.

Nebėra anos Tauragės, kurioje gyveno 5000 žydų. Nebėra ir gydytojo psichiatro, Tauragės garbės piliečio Leono, kuris buvo pasiryžęs prikelti tą Tauragę knygoje apie savo spalvingą gyvenimą Tauragėj, Komijoj, Vilniuje, Izraelyje ir Rydštate.

Praėjo 19 metų, kai Leonas susmuko po širdies smūgio dokumentų rinkinio „1941 m. birželio sukilimas“ pristatyme. Jį perkėlė į Vokietiją, bet ir kolegos vokiečiai gydytojo nebeištraukė.

Knyga, kurios autoriumi Leonas buvo įkalbėjęs būti mane, liko pusiaukelėje tarp šio ir ano pasaulio. Bet Leono pasakojimai ir dabar kaip gyvi stojasi prieš akis. Ypač Tauragėje.

Buvo puikus pasakotojas. Leono istorijos – o juk tai tragiški laikai: deportacija, pabėgimas iš tremties, antras ištrėmimas, repatriacija į Izraelį ir karas su arabais – be galo linksmos.

Po karo Leonas sugeba pabėgti iš tremties. Apsistoja Kretingoje. Sumeta, kad ūkininkai augina daug kiaulių, o Leningradas vis dar badauja. Leonas pigiai supirkinėja iš žemaičių kiaules ir  brangiai parduoda Leningrade. Gautus pinigus numeta ant „tapčano“.

Kai ant sofos iškyla kaugė červoncų, jį aplankiusiam tėvui, taip pat bėgliui, skuba pasigirti verslo laimėjimais. Į tėvo klausimą, sūnau, iš kur pas tave tiek pinigo, Leonas išdidžiai išdėsto, kokį gešeftą daro su kiaulėmis. „Sūnau, tuoj pat atiduodi pinigus ūkininkams, – sugriaudėja tėvas. – Tu žmones apvagi“. Tokia buvo Tauragės verslo etika prieš karą.

Leonas nespėjo įvykdyti tėvo nurodymo. Jį dar kartą supakavo ir išvežė į Sibirą. Grįžęs baigia Kauno medicinos institutą. Gydytojo diplomas jam padeda pasprukti iš SSRS imperijos. Į daktarą pagalbos kreipiasi KGB karininkas, komandiruotėje pasigavęs gonorėją. Prašo išgydyti tyliai ir greitai. Lengvai išsisukęs kagėbistas pataria Leonui skubiai rašyti prašymą išvykti į Izraelį, nes valdžia tuoj išvažiavimus užrauks. Leonas įvykdo pažadą žmonai – išgerti su ja kavos Paryžiuje prie Eifelio bokšto.

Jei Leonas būtų gyvas, pereitume Bažnyčių gatvę ir ten, kur duoda, išlenktume po burnelę. Jei būtų gyvenęs dar bent metus, bibliotekoje galėtumėte gauti linksmą Leono knygą apie ne visai linksmą jo, Tauragės ir mūsų tėvynės gyvenimą.  

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas rugpjūčio 13-osios „Tauragės kurjeryje“. Antradienio laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras